O mes turim petnešas

Šiandien beveik Velykų proga sulaukiau smagaus siuntinio – petnešų ciucikui. Tiesą sakant, radau jas labai atsitiktinai, aplinkybių gerai nepamenu, tačiau tikrai reikėjo ruoštis kokiam nors egzaminui, tad tradiciškai
traukė kas nors, nesusijęs su privalomąja veikla. Pamenu, kad paspaudžiau kažkokiam forume nuorodėlę į gladiatorius.lt puslapį ir va… Tiesą sakant, ten buvo visko, nuo turboplazmoidinių antkaklių iki specialių
petnešų su svoriais ar spygliuota atributika (tiktų tikro metalisto šuniui), ir viskas sukomplektuota mano
mėgiamo tipo šunims. Na, pavyzdžiui, koks antkaklis kietam pitbuliukui:

Jau senokai galvojau, kad Torai reikėtų petnešų, pirma, kad galėtų laisvalaikiu patampyt kokį nedidelį svorį (geras stafas – pavargęs stafas, o kuo daugiau užsiiminėjam, tuo sunkiau ji pavargsta), antra, ji turi
žavų sugebėjimą išsivaduoti nuo visų antkaklių, tad turėjau šiokią tokią viltį, kad petnešų taip lengvai neįveiktų. Deja, man krizė ir šiai negaliu skirti milijonų pirkiniams, be kurių aš ar šuniukas galėtume išgyventi. Linksmiausias matytas dalykas buvo petnešos Kikoj už 140 ar panašiai litų, kurios atrodė
labai įdomiai ir vis viena praktiškai Torai turėjo būti per mažos. Be to, kai paskutinį kartą Kikoj nupirkau apynasrį, mergina jį žaviai sudraskė vienu lengvu letenos mostelėjimu. Na va, tik šiaip laisvalaikiu besidairydama (nes, kaip minėjau, turėjau ruoštis egzaminui) netyčia radau vienas, kurios bent iš pirmo žvilgsnio atitiko mano reikalavimus – paprastos, padorios išvaizdos ir pakankamai pigios. Uostinėjau uostinėjau ir užsisakiau. Užsakymas ir atsiuntimas praėjo be problemų, jas, atrodo, išsiuntė pirmadienį, iki manęs keliavo vos dvi dienas. Šiandien grįžusi iš darbo jau radau šį smagų daiktą ant virtuvės stalo.

aloha, aš labai džiaugiuosi

Tėvas, pamatęs naują pirkinį, ilgai juokėsi, ir sakė, kad Torai niekaip jų neuždėsiu. Na, daugiau kaip 5 metų amžiaus šuo, turintis savo nuomonę ir panašiai… Pati buvau tikra, kad uždėsiu, tik galvojau apie jos reakciją – mano giliu įsitikinimu, mergina turėjo būti labai nelaiminga ir tą daiktą bandyti nuo savęs nutrinti.

Maunant iš tiesų ji žiūrėjo su keistoka išraiška, maždaug „ką tu čia man darai“, bet neišpriešino. Išsivedus atrodė kiek nustebus, atrodo, nesuprato, kas per daiktas jai uždėtas ir kaip į jį reikėtų reaguoti. Šiam atvejui buvau pasirengus, šiaip ar taip, prieš kiekvieną pasivaikščiojimą mes pievoje žaidžiam „virvės traukimą“, kuris padeda užmiršti viską pasaulyje, tuo pačiu ir petnešas. Tiesa, vieną kartą ji nugriuvo, nes gerai nežinojo, kaip su naująja aparatūra judėti. Pažaidus naujoves jau buvo pamiršusi ir jomis nebesidomėjo. Padėtį dar labiau praskaidrino į svečius užsukęs (“pasinavynaut“ teip sakant) kaimynas.

Kaimynas sako “Labas”

Pasiplepėjimas

čia turbūt kokia nors slapta kaimyniška rungtis

Khe, pasivaikščiojimas kaip visada per amžius amen, pavaikščiojimas miške, ežiuko nešiojimas ir pabėgiojimas. Į naują daiktą ant kūno – 0 dėmėsio, judėjimas toks pat, kaip ir su antkakliu. Jaučiu, dar kokią savaitėlę iki galo pripratinsiu, o tada bandysiu jai paaiškinti, kad paskui petnešas gali vilktis ir kokia tuščia bliaubikė. Ar norės tempti ką nors sunkesnio, parodys ateitis (turint omenyje ir tai, kad mano šuo – bliaubikių žudikas).