BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Neįpatingas pavasarinis savaitgalėlis

Khm… ir ką gi čia gražaus, nemoksliško ir panašiai
parašius…

Taigi, šį savaitgalį smagiai praleidau namučiuos ir
nesusitikau su jokiais žmonėmis (išskyrus kelias priverstines tetulytes ir
šiaip visokius pašalaičius. Na tėvų neskaičiuosiu į nesutiktų ar sutiktų
kategoriją, nes jie, šiaip ar taip, būna. Įsimintiniau gal tik tai, kad po
daugeliui žinomos nelaimės diskusija su mama apie Toros prigimtį vos neperaugo
į peštynes. Lia lia lia).

Oi, koks pas mumi siaubingas internetas. Mąstau, kad jei šis
įrašas išvys dienos šviesą – tai turbūt apvaizdos malonė, o ne mano nuopelnas.

Visą savaitgalį iš esmės prasibasčiau su ciuciku. Pirmą
dieną drąsiai keliavom po miškus. Apie pietus ten nebuvo beveik jokių žmonių.

Hm, čia garsūs mūsų rūmai. Labai atkaklūs – stebiuosi, kaip
jie išvis stovi. Pamatytumėt galinę pusę… ūūūū…

 

Čia buvo tvartai. Juose laikė arklius lyg ir. Dabar ten Tora
kartais bando įsilaužti. Kodėl – niekaip nesugeba paaiškinti.

 

Ai. Nu. Medis.

 

Čia irgi medis, tik gyvesnis.

 

Šuo gėrisi medžiu (iš tiesų tai ne, kiekvienas asilas
suprastų, kad šunys nesigroži medžiais, tuo labiau jų lapija – nebent toje
lapijoje kas nors slepiasi).

 

Plunksna. Esmė ta, kad netoliese prieš kelis mėnesius
kažkoks mielas gyvūnėlis papjovė kažkokį paukštį, o jo pūkai mėtosi ligi dabar.
Bet iš tiesų maža tikimybė, kad būtent ši plunksna priklausė būtent tam
nelaimingam paukščiui, ba jo pūkeliai mėtosi žymiai toliau.

 

Prie šito daikto chebros dažnokai susirenka… padiskutuoti
apie valiutų kursus. Kadangi buvo dar diena ir penktadienis, tai niekas ten
nediskutavo.

 

Osaulutėgražiaišvietė…

 

Pas mumi miške tokių išvirtėlių galybė. Šitas, beje, bent
jau į temą. Dauguma kitų nugriuvę tiesiai ant tako. Ir jų vis daugėja. Beje,
apie gražų mūsų miškelio/parkelio veiduką – jis gražus tik ten, kur bastosi
dauguma. Porą savaičių patyrinėjus aplinkinius  keliukus, pamačiau visokių dalykėlių. Et.

 

Ciucikas pozuoja ant Velniakalnio šlaito. Ant Velniakalnio
tuo metus niekas irgi nediskutavo apie valiutų kursus.

 

O čia kitas šlaitas. Gražesnis. Ir ne Velniakalnio.

 

Upelis – mes čia ir ėjom. Kol skaičiau žurnalą, ciucikas
taškėsi.

 


Ir valgė žolytę.

 

Vakarop (šita nuotrauka dar dienos, vakarop būna tada, kai
jau sutemsta ir mama kartais įtartinai mane nužiūri. Prieš porą metų jis beveik
nerimavo, kad naktimis einu susitikt su kokiu nors biču, bet kas norėtų tamsią
naktį susitikti su mergina, kurią saugo baisuuuuuus stafas, m?) miške buvo
pilna prisidiskutavusių ar bediskutuojančių apie valiutų kursus labai įvairaus
amžiaus asmenų. Kai kurie mane nuoširdžiai pralinksmino.

 

Hm… ištraukėlė iš LR 2008 04 26 straipsnio: „Stafordšyro
terjerą auginantis kaunietis V.Šustauskas sunerimo dėl savo sveikatos ir
gyvybės, todėl augintinį ėmė girdyti valerijonų lašais.“ Chi chi.

 

Dar skainiojau kiškio kopūstus. Labai skanus augalėlis. Tik
turbūt šiek tiek per daug priskabiau… mama net sriubos išvirė. [tikras stafas
yra įsitikinęs, kad vienintelis būdas padėti šeimininkui ką nors skinant – į
tai įsilipti, išseilėti, dalį taip pat nuskabyti, o po to bjaurintis spjaudyti
laukan; dėl to kopūstėlių rinkimas buvo gan komplikuotas; be to, juos renkant
buvo šeštadienis, tad visi aplink mus aktyviai diskutavo apie valiutų kursus]

 

Ak, taip, atgal į penktadienį. Kažkada aš čia sūpuodavaus.
Po to kažkada čia kažkas besisūpuodamas [jei neklystu, turbūt besisūpuodama]
žuvo. Nuo tada niekas niekur nebesisūpuoja. (o gal dėl to, kad vietinė fauna išlaužė viską, kame įmanoma
sūpuotis)

 

Čia kiškio kopūstėliai auga ant kelmo, kuris styro
minipelkėje.

 

Kvailas stafas blaškosi po mini pelkę.

 

Tradicinė foto ant tiltelio. Aš, žinoma, stoviu apysmirdžiame
upelyje.

 

Tornada atbėga manęs gelbėti.

 

Stendas. Prieš savaitę dar nebuvo aplaupytas. Vadinasi,
logiškai mąstant, jį turėjo atnaujinti prieš ~2 savaites, kadangi vietinė fauna gan greitai viską nulaupo.

 

Et, namai, ir jaunoji karta su ciuciku.

 

Šeštadienis – šiandien ėjom žaisti prie Nemuno ir rinkti
kiškio kopūstų (sekmadienį irgi ėjom žaisti prie Nemuno, tik kopūstų nerinkom).

 

Tora galvoja, kad yra kalnų liūtas, na, puma, tad niekada
nepraleidžia progos palaipioti po medžius. Išvirtusius medžius plačiais
kamienais.

 

Nemuno pievose, tai yra, lankose, mes mėtom ežiuką. Visą
laiką mėtom kamuoliuką. Iki pilnos laimės Tornadai daugiau nieko nereikia, tik
cypiančio ežiuko, kurį aš mėtau, o ji atneša. Nuo pirmos savo dienos mūsų
namuose ji turėjo savo mažiuką ežiuką, kurį vėliau pakeitėm į didelį ežį. Šitam
jau kokie 3 metai.

 

Ai, po to ji pavargsta, tada pradeda šliaužioti paskui tą
ežį ir aš jo nebemėtau.

 


Užtat galima pasigrožėti „anakondos nasrais“

 

Ai. Nu. Ir vėl miškas. Kaip mes be miško.

 

Na va, o man dabar ant peties tupi ir ausį prausia mielas
persikinės spalvos kačiukas, kuris vis dar ieško namų. [bejeeee, jis jau
kastruotas]

 

 

 

Rodyk draugams

komentarai (5) to “Neįpatingas pavasarinis savaitgalėlis”

  1.   Howling
    Balandis 28th, 2008 | 16:06

    O ciucikas tai gražiai pozuoja :) Kad manasis taip xD

  2.   kazikox
    Balandis 28th, 2008 | 17:04

    Gražu. Gaila retai tenka man gamtoje pabūti.

  3.   fakeGirl
    Balandis 28th, 2008 | 18:41

    Gražios nuotraukos :) (ypač `Osaulutėgražiaišvietė…` )

  4.   sanamokranas
    Balandis 28th, 2008 | 18:49

    klaikus suo.

  5.   ENORCA
    Balandis 28th, 2008 | 21:20

    (+1) Kaip visuomet - puikus įrašas :3

Rašyk komentarą