Su kuo asocijuojasi frazė „kovinis šuo“? Įtariu, kad 9 iš 10 paprastų mirtingųjų su žodžiu pitbulterjeras. Pusė jų galbūt turi sudarytą tam tikrą atitinkamos šuns išvaizdos šabloną. Paprastai kovinis šuo yra pakankamai didelis, raumeningas, nukarpytom ausytėm (pažėkit atsargiai pro užuolaidų kamputį į gezų ciucikus), labai piktas, pavojingas ir jis turi slėptis po devyniais užraktais. Jo akys mažos kaip paršiuko, o snukis randuotas. Net jei jis neatitinka didžiosios dalies apibūdinimų, vis viena kovinis šuo yra pitbulis. Net jeigu nekovoja.

Na, nesistengsiu bandyt atidžiai išanalizuoti kovinio šuns sąvokos – ji labai slidi, ypač šiais laikais. Tarkim, koviniu šunimi populistiškai pavadinsim gyvūną, kurio protėviai kažkada kovojo ar tai tarpusavyje, ar su kitais gyvūnais, vadinasi, žodis „kovinis šuo“ bus tik istorinis – iš teisų šiais laikais negali būti kovinių šunų, gali būti tik šunys, kurių protėviai kažkada kovojo (nors realybė rodo ką kita). Deja, daugeliui žmonių sunku suvokti, kad tarp kovinio šuns ir agresyvaus šuns nebūtinai turi būti lygybės ženklas. Be to, netgi ir daugelio įvairių vadinamųjų kovinių šunų veislių protėviai nebuvo vien gladiatoriai – paraleliai daug jų nesipjaudavo ir dirbdavo kitus naudingus darbelius.

Šunų kovos aprašytos daugelyje skirtingų kultūrų ir, kaip manoma, egzistavo nuo šunų atsiradimo. Daug veislių buvo veista specialiai dėl jėgos, būdo, fizinių savybių, kad būtų kuo geresni kovotojai. Kraujo sportas, apimantis gyvūnų pjudymą, vyko nuo senų senovės – jis labai mėgiamas buvo Romos imperijos viešpatavimo laikotarpiu. Šiuolaikinės kovos labiau asocijuojasi su anglais – Didžiojoje Britanijoje kovos smagiai klestėjo kelis šimtus metų, o populiariausios buvo XVI amžiuje. Dabar šiuose kraštuose kovos visokeriopai uždraustos.

Nuo seno šunys kovojo ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais gyvūnais. Gyvūnų pjudymas šunimis daugelyje šalių yra neteisėtas,tačiau vis dar egzistuoja kaip nelegalių pasilinksminimų bei lošimų sfera. Viduramžiais Anglijoje būdavo pjudomi labai įvairūs gyvūnai, įskaitant ir arklius, asilus, leopardus, liūtus, beždžiones… Populiariausia veislė bulių pjudyme buvo buldogas – stiprus šuo galinu snukiu. Buvo kelios populiariausios pjudomųjų gyvūnų grupės:

Antys.

Surištas antis paleisdavo į baseiną. Šuo šokdavo vandenin ir gaudydavo paukščius, kurie negalėdavo paskristi. Antys nerdavo gilyn, šuo – iš paskos, tačiau paprastai šuniui sunku pavyti vandens paukštį, tad jis pradėdavo siusti. Žiūrovų minia staugdavo iš pasitenkinimo. Šunys gaudydami antis keisdavosi paeiliui. Būdavo apdovanojami tie ciucikai, kurie antį sugaudavo greičiausiai. Ančių gaudynės būdavo populiariausios vietovėse aplink Londoną. Dauguma kaimiškų barų turėdavo specialius baseinus, skirtus ančių pjudymui.

Asilai.

Šių gyvulėlių pjudymas buvo ganėtinai paplitęs Viktorijos epochoje, tačiau niekada nebuvo itin populiarus. Asilas – pakankamai taikus gyvūnas ir nenorėjo muštis su šunimis.

Barsukai.

Šiaip šie gyvūnėliai yra taikūs ir neagresyvūs, bet jei kas nors priremia juos prie sienos, gali parodyti, kokius tvirtus dantukus ir stiprų sukandimą turi. Be to, barsukai turi nepaprastai galingus nagus. Dėl tų dantukų ir nagučių barsukai buvo laikomi tinkamais ir grėsmingais priešininkais šunims.

Laikui bėgant ši pjautynių rūšis tapo įprasta ir populiari (buvo netgi taip, kad šuo, norėdamas tapti airių terjerų čempionu, turėdavo būti laimėjęs varžybas su barsuku), liovėsi tik apie 1800 metus.

Su barsukais dažniausiai pjaudavosi Erdelio, Bedlingtono, Sealyham, Velso, kviečiaspalviai, Kerio mėlynieji terjerai, Stafordšyro bulterjerai, foksterjerai, kai kur – taksai ir basetai. Dabar, nors barsukų pjudymas ir uždraustas, jis vis dar populiarus, ypač Didžiojoje Britanijoje. Barsukas paprastai būna iš dalies suluošinamas, laikomas ringe, tuomet paleidžiamas terjeras ir jie pjaunasi. Šunys su barsuku kovoja iš eilės,
kai šis nebegali kovoti, jį užmuša.

Beždžionės.

Anglai, kalbant apie kovas, visada troško ko nors naujo ir netikėto. Beždžionės buvo labai grėsmingi kariai – jų vikrumas, intelektas triuškindavo daugelį priešininkų. Bene garsiausias beždžionių atstovas buvo Jacco Macacco. Jis buvo puikus kovotojas, įveikė 14 šunų iš eilės ir žuvo drauge su paskutiniuoju kovotoju, kurio vardas buvo Katytė.

Meitėliai. Tipiškoje kovoje šie gyviai kovoja su vienu ar daugiau šunų, kurie bando jį įveikti. Labiau smurtinėse kovose specialiai apmokyti šunys bando jį pargriauti. Retkarčiais šunų krūtinės būna apsaugotos, bet abiejų rūšių gyvūnai patiria nemažai sužalojimų. Sportas su meitėliais išsivystė iš šernų medžiotojų bandymų.

Žmonės.

Mylimiausi dvikojai šunų kovas ne tik stebėdavo, bet ir dalyvaudavo jose. Paprastai kovodavo vyrai su kokiais nors molosais. Žmogus negalėdavo turėti jokių ginklų.

Žiurkės.

1835 metais Jungtinėje Karalystėje priimtas įstatymas, draudžiantis pjudyti šunis ir bulius ar lokius, tačiau žiurkės į šį įstatymą neįėjo ir taip po kurio laiko užėmė vienas pagrindinių kruvinojo sporto pozicijų. Šių pjudymų metu visada vykdavo lažybos, o nugalėdavo šuo, per kuo greičiau nutrucinęs kuo daugiau žiurkių. Jei po pjudymo kai kurios būdavo gyvos, šuo, priklausomai nuo aplinkybių, būdavo arba diskvalifikuotas, arba turėdavo grįžti jų įveikti, tačiau tuomet jam būdavo pridedama papildomo laiko. Pjudymų dalyviai pasakodavo, kad dirbant ypač meistriškiems šunims, ore skraidydavo po kelias negyvas žiurkes. Duobės, kuriose vykdavo pjautynės (ten pat kovodavo ir šunys tarpusavyje bei gaidžiai) būdavo papildomai apdengiamos, kad graužikai nepaspruktų. Tokiuose pjudymuose dažniausiai dalyvaudavo įvairūs terjerai (Bull and Terrier, bulterjerai, foksterjerai, Džeko Raselo, Mančesterio terjerai, Stafordšyro bulterjerai, ratterjerai…)

Bull and Terrier šuo Billy 1923 metų balandžio 22 dieną sumušė pasaulio rekordą – per 5 minutes 30 sekundžių jis užmušė 100 žiurkių, vienai nužudyti užtrukdamas 3,3 sekundės. 1862 metais Billy aplenkė Jack, kuris žiurkei įveikti užtruko 2,7 sekundės. Paskutinis viešas žiurkių pjudymas vyko 1912 metais.

Buliai.Šių gyvūnų pjudymas buvo itin populiarus Didžiojoje Britanijoje. Bulius būdavo uždaromas specialiame ringe bei pririšamas taip, kad galėtų judėti 30 pėdų skersmens plote. Gyvūnas prieš pjudymą būdavo įsiutinamas. Šunys turėdavo įsikabinti buliui į snukį ir jį laikyti. Šiam darbui geriausiai tiko buldogai. Kartais bulius užkabindavo alink šliaužiojantį šunį ragu ir mesdavo į orą (o žmonės tuomet jį gaudydavo).

Hienos.

Jos kaudavosi su specialiai apmokytais šunimis ir būdavo pririštos, kad, reikalui esant, jas būtų galima patraukti. Kartais joms uždėdavo apynasrius, kad nesužeistų šunų.

Lokiai. Jų

pjudymas buvo populiarus Anglijoje iki XIX amžiaus. Lokių pjudymas buvo populiarus ne tik kaip mužikų ir karalių pasilinksminimas. Ši veikla būdavo naudojama ir medžioklinių šunų bandymams. Nuo seno, taip pat ir šiais laikais, su šunimis medžiojami lokiai – masalu jie priviliojami į vieną vietą ir galų gale užmušami, kai eilinį kartą ateina maitintis.

Liūtai.

Nuo senovės buvo vertinami tokie šunys, kurie gali įveikti liūtus.

Kovos su liūtais – bene ilgiausiai trukusios šunų kovos, jos buvo populiarios dar Aleksandro Didžiojo laikais ir baigėsi tik apie 1800 metus. Afganistane ir panašiuose kraštuose labai populiarūs Bully Kutta – nors čia kovos ir uždraustos, trūksta policijos, kuri darytų tvarką (be to, ir patys pareigūnais šiose vietose užsiėmę kitais reikalais).

Japonijoje šunų kovos padėdavo palaikyti kovingą samurajų dvasią taikos metu. Populiariausios kovos būdavo Tosa (dab. Kočio prefektūra) srityje ir Akita prefektūroje. Kočyje išplito kovų forma, pavadinta brestu – šunys kovodavo aptvertame ringe, kol kuris nors sulodavo arba prarasdavo norą pjautis. Šunų kovos Japonijoje nėra visiškai uždraustos (išskyrus Tokijų) ir jų vis dar galima pamatyti Kočyje.

Lotynų Amerikoje šunų kovos vis dar paplitusios (ypač Argentinoje, Peru ir daugelyje Brazilijos vietovių). Anksčiau čia kovoms naudodavo Kubos dogą bei Kordobos dogą, o šiais laikais – Argentinos dogus, Brazilų mastifus bei amerikiečių pitbulterjerus.

JAV šunų kovos buvo priimtinos ir skatinamos per visą kolonijinį laikotarpį ir aktyviai vyko iki pat XIX a pabaigos. Vėliau kovos buvo uždraustos, tačiau aktyviai vyksta iki šių dienų.

Rusijoje šunų kovos taip pat plačiai paplitusios. Čia neretai naudojai ir vadinamieji temperamento testai palaikyti šunų kovinėms savybėms.

Lietuvos agresyvių veislių sąrašas:

1 KOVINIŲ ŠUNŲ VEISLĖS IR JŲ MIŠRŪNAI

1. Amerikiečių pitbulterjeras

2 PAVOJINGŲ ŠUNŲ VEISLĖS IR JŲ MIŠRŪNAI

2. Amerikiečių Stafordšyro terjeras
3. Stafordšyro bulterjeras
4. Amerikiečių buldogas
5. Argentiniečių dogas
6. Fila brasileiro (brazilų mastifas)
7. Kangalas (turkų aviganis)
8. Kaukazo aviganis
9.Pietų Rusijos aviganis

Dauguma dabar populiarių meilių šunelių – kompanionų kažkada buvo daugiau ar mažiau koviniai. Kai kur gyvena retesnių veislių šunys, kurie vis dar naudojami beveik išimtinai kovoms. Kokie tie gladiatoriai, išlikę iki mūsų dienų?

Akita inu – šie šunys kilę iš Akita prefektūros, šiauriausio Honšiu salos rajono (Japonija), nors iki 1931 metų jie žinoti kaip Odate šunys (1800 – svarbiausias Honšiu miestas).

Tikrieji veislės atstovai būna raudoni, balti ar tigriniai su baltymėmis specifinėse vietose. Amerikiečių akitos skiriasi nuo japonų akitų ir tai dvi skirtingos veislės (amerikiečių šunys – didieji japonų šunys).

amerikiečių akita

Kurį laiką akitos buvo koviniai šunys (manyta, kad kovų vaizdai stiprina samurajų dvasią) – jiems įlieta Tosa inu kraujo. Laikyti šiuos šunis buvo didelė garbė, suteikiama tik kilmingiesiems.

Akitos tylūs, kadangi jie naudoti stambių žvėrių medžioklėje. Dabar kai kurie akitos dirba kaip terapijos šunys ar neįgaliųjų palydovai.

Alangų (Indijos) mastifai – reta veislė, kilusi iš Pietų Indijos.

Teigiama, kad tai – asiriškų molosų palikuonys. Pakistane jie naudojami kaip koviniai ir sarginiai šunys. Tai dideli, trumpaplaukiai, raudoni elnio spalvos ar tigriniai šunys.

Amerikiečių pitbulterjerai.


Pirmieji angliški koviniai terjerai Amerikon pateko 1870 metais ir vadinti Stafordšyro terjerais. Kai buvo uždraustas lokių pjudymas, žmonės „persimetė“ ant bulių ir žiurkių bei šunų tarpusavio kautynių. Savo narsos, ištvermės, vikrumo ir jėgos dėka jie pradėjo plisti kaip sargai, gyvulių varovai, medžiotojų pagalbininkai. Atsirado daugiau stambesnių egzempliorių ir išsiskyrė šunų, veistų Amerikoje ir Airijoje ar Anglijoje, ūgiai. Tai protingi bei smalsūs šunys, nors gali būti ir užsispyrę. Širdyje jie visą gyvenimą lieka šuniukais, todėl visuomet pasižymi puikia nuotaika ir netgi pasenę išlieka žaismingi. Nors veislė gan nemėgiama, tačiau neretai pitbulių galima pamatyti šunų varžybose, paieškos tarnybose ar dirbančius terapijos darbą.

Amerikiečių Stafordšyro terjerai.


Vienintelis FCI pripažįstamas Amerikos klubas AKC griežtai nusistatęs prieš šunų kovas ir nenorėjo oficialiai pripažinti šunų, priklausančių „kruvinajam sportui“. Vis dėl to laikui bėgant pitbulterjerai pradėjo plisti ne tik kaip kovotojai – jie pagarsėjo kaip puikūs kompanionai ir gynėjai. Kadangi šių šunų mėgėjų skaičius vis augo, AKC buvo priversta pripažint populiarią veislę, tačiau nesutiko registruoti jos pitbulterjerų vardu, kadangi jis buvo pernelyg susijęs su kovomis („pit“ – duobė, į kurią sumesdavo kovojančius šunis). Dėl to 1936 metais šunys pripažinti AKC kaip Stafordšyro terjerai. 1972 metais Stafordšyro terjerai, išveisti Amerikoje, pavadinti amerikiečių Stafordšyro terjerais ir šiuo vardu pripažinti FCI, o Stafordšyro bulterjerai iš Anglijos AKC ir FCI įrašyt atskirai. Dabar šie šunys pritaikomi daugelyje sričių, tačiau dažniausiai auginami kaip namų numylėtiniai.

Anglų buldogai buvo skirti bulių, lokių ar netgi liūtų pjudymui.


Senąja anglų kalba „buldogas“ gali reikšti ir medžioklinį šunį. Dažniausiai jie įsikabindavo į buliaus snukį ir jį dusindavo. Kūnas buvo žemas ir kompaktiškas, kad šuo išvengtų įsiutusio galvijo ragų, specifinis sukandimas leisdavo kvėpuoti sukandimo metu, o snukio raukšlės padėdavo nutekėti kraujui ir nevarvėti jam į akis. Anglų buldogai labai draugiški, puikiai su taria tiek su žmonėmis, tiek su kitais gyvūnais. Tinkami butams.

Anglų mastifai – labai dideli šunys, sudarantys jėgos įspūdi.

Tai – seniausia britų veislė, prisidėjo prie daugelio šunų veislių atsiradimo. Uždraudus gyvūnų pjudymus, mastifų sumažėjo. Šiais laikais tai vėl pakankamai populiari veislė. Šios veislės atstovas yra sunkiausias šuo pasaulyje. Šie šunys spinduliuoja orumą ir drąsą. Labai myli savo šeimą. Nors ir švelnūs ir geraširdžiai, tai puikūs sarginiai šunys.

Anglų Stafordšyro bulterjerai – dar vadinami stafbuliais – vidutinio dydžio, trumpaplaukė sena veislė.


„Kruvinasis sportas“, ypač buldogų ir bulių kovos, kažkada Anglijoje užėmė svarbią vietą. Populiariausios šunų kovos buvo Stafordšyro grafystėje. Šunų augintojai, norėdami patobulinti kovines augintinių savybes, buldogus kryžmino su terjerais. Nauji hibridai plito tarp šunų kautynių mėgėjų, juos imta vadinti bull-and-terrier.


Šunų kovos niekada nesiliovė, nepaisant to, kad 1930 metais jos uždraustos ir jų organizatorius imta persekioti. 1935 metais bull-and-terrier, paplitę visoje Anglijos teritorijoje, buvo pripažinti Kennel Club of Great Britany ir buvo įtraukti į veislių knygą Stafordšyro bulterjerų pavadinimu. Dabar jie populiarūs kaip šeimos šunys, ypatingai mylintys vaikus. Nekokie sarginiai ar apsaugos šunys, nemėgsta kitų šunų.

Argentinos dogas.

Savo šeimai jie nepaprastai ištikimi ir meilūs, be galo trokšta šeimininko dėmesio ir yra tolerantiški vaikų išdaigoms. Išveisti kaip stambių žvėrių (šernų, pumų) medžiokliniai šunys. Veislės pagrindas – išnykę Kordobos koviniai šunys (pasižymėjo labai sitpria agresija kitiems šunims, aktyviai pjaudavos net patinai su kalėmis), kryžminti su dogais, bokseriais, ispanų mastifais, senaisiais anglų buldogais, bulterjerais, Pirėnų kalnų šunimis, pointeriais, Bordo dogais ir airių vikogaudžiais. Juos būtina nuo mažens socializuoti su kitais šunimis, kad vėliau nebūtų susipratimų, nors agresiją gentainiams ir šalinta – medžioti dogai turėjo po kelis. Bėda ta, kad kai kurie Argentinos dogai buvo veisti kovoms ir kartais kryžminti su pitbulterjerais, pastarųjų linijų atstovai netinkami medžioklei, kadangi nemoka dirbti gaujoje. Šiomis dienomis jie pritaikomi ir kaip paieškos, gelbėjimo, policijos, kariuomenės šunys, kartais naudojami ir kaip vedliai.

Bedlingtono terjerai atrodo kaip maži mieli garbanoti ėriukai.

Būna melsvos, smėlinės, kepenų spalvos, suaugę tampa blyškesni, tačiau niekada negali būti balti. Deja, su ėriuku juos sieja tik išvaizda. Šių šunų paskirtis buvo įvairi, jie naudoti medžioklei, lenktynėms, žiurkių pjudymui ar kovoms. Bedlingtono terjerai kartais turėdavo kovoti iki mirties. Jie labai energingi, reikalauja ilgų pasivaikščiojimų ir fizinės bei protinės veiklos.

Blue Paul terjerai – šie škotiški šunys jau išnykę, tačiau svarbūs kai kurių kovinių šunų protėviai.

Jie priminė šiuolaikinius melsvus pitbulterjerus. Šie šunys kovodavo iki mirties ir buvo labai ištvermingi bei kantrūs. XIX amžiaus viduryje į JAV atkeliavo drauge su Stafordšyro bulterjerais.

Bokseriai – šunys, išveisti Vokietijoje. Jų protėviai – dabar jau išnykę Bullenbeiseriai bei anglų buldogai.

Pagrindinės bulenbaizerių užduotys būdavo medžioti (laikyti grobį (pvz., šerną) kol ateis medžiotojas) ir kovoti (paprastai su jaučiais). Jie pasižymėdavo nuožmumu kautynėse su buliais, lokiais bei tarpusavyje. Energingi, žaismingi ir labai draugiški su vaikais. Jiems būtina socializacija. Pritaikomi kaip šeimos, sarginiai šunys, vikrumo ar flyball varžybų dalyviai, aklųjų vedliai, terapijos šunys, policininkų pagalbininkai.

Bordo dogai – labai seni prancūziški šunys, greičiausiai kad senesni net už mastifus ar bulmastifus. Galingo sudėjimo, raumeningi ir pasižymi harmoningu temperamentu. Jų paskirtis buvo įvairi – Bordo dogai tempdavo vežimus, dalyvavo medžioklėse ir kovose(ne tik tarpusavio – molosai grumdavosi ir su lokiais ar buliais), saugojo bandas, gynė Europos didikų pilis.

Iki 1920 metų jų buvo keli tipai. Nepaprastai ištikimi savai šeimai, meilūs ir ramūs, tuo pačiu – ir bebaimiai.
Be to, Bordo dogai spinduliuoja senovinį kilnumą.

Bostono terjerai – žavūs mieli šuneliai didelėmis akimis.

Veislės istorija prasidėjo 1870 metais. Jų protėviai – anglų buldogai bei baltieji anglų terjerai. Iš pradžių veisti kovoms, vėliau – kaip palydovai. Energingi, draugiški ir padūkę.

Bully Kutta vardo kilmė susijusi su hindi/urdu žodžiu bohli, kuris reiškia smarkiai raukšlėtą.

Ši veislė išsivystė Indijoje ir buvo naudota koviniam sportui. Šiais laikais jie aptinkami srityse, priklausančiose Pakistanui. Iki šių laikų sukurta daug kitų veislių, kryžminime naudojant grynakraujus Bully Kutta.

Bully Kutta kovoja ne tik tarpusavyje, bet ir su lokiais, jais pjudomos laukinės kiaulės. Koviniai šunys daug  treniruojasi – tarkim, pririšami prie motociklo ir verčiami daug bei ilgai bėgti.

Bulterjerai išsiskiria įdomia snukio forma.

Jie būdavo naudojami žiurkių ar bulių pjudymui. Vėliau bulterjerai ėmė kautis vis rečiau ir tapo šeimininkų gynėjais. Vėliau jie pradėjo gelbėti šernų ar paukščių medžioklėje, pėdsekystėje. Pasižymi draugiškumu, intelektualumu ir fiziniu aktyvumu. Labai meilūs su žmonėmis. Yra ir miniatiūrinė veislės versija.

Cane corso kilę iš Italijos.

Jų protėviai – koviniai Romos dogai. Cane corso kaudavosi su lokiais bei liūtais, buvo ūkių šunimis, padėdavo medžioklėje, dirbdavo kaip apsaugos, karo šunys. Atletiškesni už daugelį molosų. Dabar tai universalūs šunys – tarnauja policijoje, saugo įstaigas, sandėlius, dirba kartu su gelbėtojais. Atsidavę šeimininkui ir jo šeimai, neįkyrūs ir bebaimiai. Nors ir stabilios psichikos, pasižymi ryškiomis apsauginio šuns savybėmis.

Dogo Sardesco naudojami kaip sarginiai, galvijų ar koviniai šunys.

Tai – Italų veislė. Nėra žinoma apie jokį raštišką šių šunų standartą – jie grynai darbiniai.

Fila Brasileiro (Brazilų mastifai) – stambūs molosai trumpu kailiu.

Tai buvo Brazilijos plantacijų ir gyvulių fermų šunys, taip pat, kadangi turėjo bladhaundų kraujo, darbuodavosi ir kaip pėdsekiai (gaudydavo net pabėgusius vergus). Jie puikūs turto saugotojai (labai aršiai saugo namus), galvijų šunys ir labai nepasitiki svetimaisiais. Jie netinkami tiems žmonėms, kurių namuose dažnai lankosi daug svečių, tačiau filų ištikimybė savo šeimai – beveik legendinė. Pyksta ant kitų šunų.

Gull dong – Pakistano bulių šunys – naudojami apsaugai ir kovoms.

Gull Terr – dar kartais vadinami Indijos bulterjerais (tačiau pastarųjų ausys stačios, o Gull Terr – nulėpusios) ar Kohat buldogai (tačiau nereikia jų painioti su vietiniais Kohat šunimis).

Naudojami tarpusavio kovoms, lokių pjudymui, apsaugai, kartais auginami tik kaip numylėtiniai. Grynakraujai veislės atstovai labai reti. Labai ištvermingi, reikalauja ankstyvos socializacijos. Šeimininkui ištikimi, mėgsta žaisti su vaikais. Neretai gimsta akli arba turi odos alergijų. Visada baltos spalvos.

Indijos mastifai naudoti didelėms medžioklėms, bet vėliau Indijos karališkosios šeimos medžioklėse pradėjo naudoti gepardus, tad didieji šunys tapo koviniais bei sarginiais šunimis.

Indijos mastifai nepaprastai reti. Keletas individų yra Pakistane, šiek tiek daugiau – Indijoje.

Ispanų alano - senoviniai kaimo šunys, skirti dirbti nepalankiomis sąlygomis. Greičiausiai į Pirėnų pusiasalį 500 šimtmety jie atkeliavo kartu su alani gentimi. Alano naudoti medžiojant stambius gyvūnus, koridose, galvijų varyme, sargybai, gynybai bei karo tikslams.

Alano iš prigimties ištikimi, draugiški su vaikais ir gyvūnais, jie prie jų buvo pratinti nuo mažens, nelinkę sirgti ir neturi tokių paveldimų problemų, kaip dauguma kitų šunų veislių.

Moka laipioti po medžius, sugeba pašokti į didelį aukštį. Jauni patinukai labiau linkę siaubti namus, negu
kalytės.

Kanarų dogai – dideli šunys, daugiausia veisti kaip ūkio šunys ar galvijų varovai.

Taip pat naudoti ir šunų kovoms, šias uždraudus, veislė beveik išnyko. 1970 metais veislė atgaivinta. Kailis vidutinio ilgio, šiurkštokas, nedaug šeriasi. Reikalauja ankstyvos socializacijos ir dresūros.

Korėjos Jindo šunys tėvynėje garsėja nepaprasta ištikimybe ir puikiomis medžioklinių šunų savybėmis.


1988 metais šie šuneliai dalyvavo Seulo Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje. Jie yra vidutinio dydžio, atrodo judrūs, stiprūs ir budrūs. Korėjoje pripažįstami tik balti šunys, kitur jų spalvų gama įvairesnė. Labai aktyvūs, turi turėti tinkamas gyvenimo sąlygas – daug erdvės lauke. Geri sargai ir pėdsekiai.

Maljorkos buldogai buvo vieni iš tų šunelių, kurie Ispanijoje kovojo su buliais, tačiau jų protėviai taip pat ir sargavo ar padėjo ganyti gyvulius.

Pirmą kartą raštiškai jie paminėti 1907 metais.

Neapolio mastinas – didelė, senovinė šunų veislė.

Senovės Romoje jie buvo naudojami kovoms, pvz., su liūtais, taip pat kaudavosi ir su gladiatoriais, dalyvaudavo Romos karuose. Šiems šunims būdinga daug laisvos odos ir didelis pagurklis. Tai bebaimiai, sargūs šunys, visada trokštantys būti su savo šeima. Retai loja. Visame pasaulyje pagarsėję kaip užkietėję seiliai. Nėra itin energingi, nelinkę bėgioti maratonų, tačiau su jais vis viena reikia pažaisti ir šiek tiek pabėgioti.

Šarpėjai – sena kinų veislė.

Pats pavadinimas apibūdina šuns kailį – panašų į smėlį. Senovėje šarpėjai gyveno lauke, daugiausia valgė daržoves ir saugojo valstiečių gyvulius, turtą, padėjo medžioklėje. Šarpėjai nebuvo specialiai išvesti šunų
kovoms, tačiau po kurio laiko buvo panaudoti ringuose.

originalus šarpėjus

Kautynėse jiems padėdavo storos sprando raukšlės, saugojusios kaklą, mažos ausys, į kurias priešininkui sunku įsikibti, specifinis šiurkštus kailis, neleidžiantis įkąsti… Kovų dėka iš valstiečių namų šarpėjai persikraustė į didikų rūmus ir tapo prabangos simboliu. Vienu metu tai buvo rečiausia pasaulio veislė. Dabar yra du pagrindiniai šarpėjų tipai – vienų raukšlėtas visas kūnas (Vakarų tipas), kiti turi labiau prigludusią odą su raukšlėmis ant galvos (originalusis tipas).

Tosa inu - pakankamai grėsmingos išvaizdos japonų koviniai šunys buvo kruopščiai veisiami ir kovodavo (tik patinai) tylomis.

Nugalėtojas priešininką pargriaudavo ir laikydavo prispaudęs. Kandžiotis būdavo draudžiama.Urzgiantys šunys būdavo diskvalifikuojami. Tosų yra trys tipai – lengvi, vidutiniai ir sunkūs.

Šiomis dienomis jie daugiausia tėra meilūs, ypatingai kantrūs su vaikais kompanionai, skirti išimtinai šeimoms. Neretai dirba aklųjų vedliais. Dabar dar kai kur nelegaliai naudojami šunų kovose, tačiau jie ne taip gausiai paplitę, kaip pitbulterjerai.

Visų kovinių šunų veislių neįmanoma išvardinti – yra šunų, kurie kovojo kažkada, yra šunų, kurie koviniais tapo šiomis dienomis. Yra daugybė FCI neregistruotų ir mūsuose netgi nelabai girdėtų vien tik kovinių šunų veislių, kurios aktyviai kovoja tokiuose kraštuose, kaip Pakistanas.

Kaukazo aviganis prieš rotveilerį

Galų gale vietiniai kovų mėgėjai kovoti verčia net tokias veisles, kaip vokiečių aviganiai ar rotveileriai, kurie labiau pasižymi įgimta agresija žmonėms, o ne šunims.

Šiais laikais nelegaliose Rytų kovose dažniausiai galima pamatyti ne tik pitbulterjerus, bet ir Kaukazo aviganius, volkodav, Tosa inu, Centrinės Azijos aviganius, Akbash, kangalus… dauguma „ekspertų“ teigia, kad kangalai – geriausi koviniai šunys: jie paprastai kovoja kasdien, pakelia labai žemą ir labai aukštą temperatūrą, pjaunasi ne tik tarpusavyje, bet ir su įvairiais gyvūnais, gali išgyventi savaitę be maisto ar vandens.

kangalas

Pitbulterjerai nuo minėtų kangalų skiriasi dar vienu svarbiu dalyku – kangalas stiprus šuo, gyvenantis atšiauriomis sąlygomis visomis prasmėmis, jis turi būti ne tik kovotojas, bet ir sargas bei apsaugos šuo. Tuo tarpu pitbulterjerai veisti išimtinai kovoms. Jie niekada nenaudoti apsaugai ir pasižymi orientuotumu į žmones.

kangalas

Beje, tikrą kovinį pitbulterjerą galima pamatyti taip pat retai, kaip ir tikrą kangalą ir abu šunys, jei yra kovinių linijų, kainuoja panašiai kaip ir aukštos klasės grynaveisliai parodų šunys. Gatve vedžiojamas į pitą panašus šuo, gali būti, bus devintas vanduo nuo kisieliaus kalbant apie kovinius šunis (turint omeny ir tai, kad šie dažniausiai laikomi “saugiose” vietose”, pvz., uždaruose kiemuose). Tuo tarpu tokiame krašte kaip Pakistanas retai sutiksite šunį, kuris neneša jokios naudos ir tėra numylėtinis. Tokie „numylėtiniai“, kurie neneša naudos, maisto turi susirasti patys. Mūsuose dažnai sunku suvokti tokį nesirūpinimą šunimis, bet dauguma darbinių veislių gyveno panašiomis sąlygomis, dėl to šiomis dienomis kartais sunkoka būna suvokti jų poreikius ar elgesį.

kangalas prieš kangalą

Pačių šunų kovų yra nemažai rūšių. Vieniems asmenims labiau patinka, kai šunys kaunasi iki tokio lygio, jog suplėšo vienas kitą į skutelius – tai labai žiauru ir daugelyje šalių tokios kovos uždraustos. Kai kur populiarios šunų grumtynės, kurių metu neleidžiama daug kandžiotis. Tokios kovos populiaresnės Kinijoje, Indijoje ir Japonijoje (pvz., Tosa inu kovos).

Pačios šunų kovų išraiškos be pjautynių iki mirties ar visiško išsekimo gali būti ir kitokios. Pavyzdžiui:

Koviniai žaidimai, kuriuos neretai galima pastebėti tarp šuniuko ir suaugusio šuns ar jaunų pažįstamų šunų. Tokių žaidimų metu galima pastebėti kovų elementus, bet viskas baigiasi taikiame lygmenyje.

Paprasta šunų kova (užsienyje kartais vadinama „Geros būklės šunų kova“) – kuomet susitinka du stabilios psichikos šunys.

Ji pasižymi kaip šiek tiek piktesnis žaidimas ir nėra tikra kova. Šios kovos kartais naudojamos kaip psichikos testai – jos leidžia išlaikyti kai kurių veislių genetinius polinkius ir patenkina troškimą kovoti, tačiau šunys nesužalojami. Svarbu, kad tokios kovos metu susitiktų jauni šunys (tuomet susirėmimas nebus pavojingas).

Geriausias amžius – 1 – 1,5 metų. Abu šunys turi būti panašių jėgų, šeimininkai laikosi atokiau, kad šunys elgtųsi natūraliai, jų augintiniai kovoti neverčiami. Jei susirėmimas tampa pavojingu, šunys atskiriami.

Tokiuose susitikimuose pitbulterjerai nedalyvauja, dažniausiai galima pamatyti bulmastifus, Fila brasileiro, Bordo dogus ir kitus mastifus.

Temperamento testas – o metu šunys turi parodyti savo temperamento tendencijas, kad būtų toliau veisiami.

Mūsų kraštuose tokio tipo testų nelabai pamatysite. Šiuos testus laiko šunys, kurie šimtmečius naudoti kovai su laukiniais gyvūnais ar šunimis bei apsaugai. Teigiama, kad jei šie šunys nekovos apskritai, bus prarastas jų natūralus temperamentas.

Šunų imtynių metu stebėtojai prižiūri, kad šunys smarkiai vienas kito nekandžiotų. Imtynių dalyviai turi rungtis pagal taisykles. Žinomiausi imtynių dalyviai – Tosa inu.

Taip pat pasitaiko kovų, kurių metu šunys būna su antsnukiais ar apsauginiais drabužiais.

Paprasti kasdieniniai šunų susirėmimai būna labiau ritualiniai ir, netgi paleidus į darbą dantis, tokios „kovos“ pasibaigia greitai – paprasčiausiai vienas šuo paklūsta kitam atidengdamas pilvą. Kovinių šunų veisime kai kurie kūno kalbos aspektai pašalinti.

Centrinės Azijos aviganis prieš pitbulterjerą

Tikrieji koviniai šunys bandydami pulti, nekreipdami dėmesio į kito šuns signalus (nors dauguma namuose auginamų pitų ir stafų neturi šios bėdos ir puikiai susišneka su kitais šunimis).

kangalas prieš pitbulterjerą

Paprastai pitbulterjerai genetiškai linkę nenusileisti bei nerodyti pasidavimo ženklų. Jei vyks mišri kova (o tokios šiais laikais gan populiarios rytų kraštuose, pvz., Pakistane) su stipresniu šunimi, pvz., kangalu, pitbulterjeras arba bus sunkiai sužalotas, arba žus.

volkodav prieš pitbulterjerą

Veisiant kovinius šunis reproduktoriais būna ne tik nugalėtojais – veisimui naudojami ir pralaimėję, tačiau labai trokštantys kovoti šunys. Tikrieji kovinių šunų augintojai už šuniukus moka didelius pinigus ir būna atidžiai susipažinę su kovinių šunų kraujo linijomis – pitbulio kovoti neišmokinsi, jis gimsta tai mokėdamas, todėl paveldėtos savybės labai svarbu, nors ir čia galioja dėsniai, panašūs į parodų šunų – nuostabių kovotojų šuniukas gali visiškai nenorėti kautis. Kovinių šunų augintojai taip pat patys savarankiškai užsiiminėja veterinaro praktika.

Kordobos kovinis šuo

Vis dėl to pastaraisiais metais šunų kovos keliasi į užkampius, skersgatvius, praranda taisykles ir tradicinį suvokimą. Kuomet kovomis užsiiminėdavo profesionalūs „pitmenai“ ar gaujos, policininkai dažnai tai ignoruodavo. Dabar šunų kovomis užsiima vaikai ir paaugliai. Dažnai tai tebūna spontaniniai įvykiai („mano šuo gali įveikti tavąjį“). Dauguma tokių kovų dalyvių veisiami taip, kad būtų agresyvūs ir šunims, ir žmonėms. Šių šunų savininkai vagia paprastus šunis, kad jų koviniai šunys turėtų su kuo lavinti įgūdžius (kai kuriose vietose pusė dingusių šunų būna paprasčiausiai pavagiami kovinių šunų treniruotėms). Tokių šunų kovų problema tampa vis didesnė ir skaudesnė.

Nors padėtis iš tiesų yra beviltiška, atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių padėti kankinamiems šunims. Daugiausia dėmesio į šią problemą sutelkta JAV (pvz., yra pitbulterjerų gelbėjimo tarnybos), dėl to apie daugelį gyvūnų kankinimo atvejų taip pat galima išgirsti ten.

Rodyk draugams