BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kas yra elgesys

Taip jau išėjo, kad beskaitant įvairias literatūras šovė į galvą paversti vieną knygelę. Tiesa, ar versiu ją absoliučiai visą, ar tik dalis, ir šiaip kaip man tas reikalas ateity eisis, ar daug laiko tam turėsiu, ir ar kas neužpuls – nežinia. Tra ta ta, taip ir anaip – jūsų dėmesiui Е.Н. Мычко ПОВЕДЕНИЕ СОБАКИ (šią knygą kaip ir daug kitos puikios literatūros rusų kalba galima rasti internete).

Su pastaraisiais keliais [dalis dar tik "būsimais"] tekstais apturėjau šiokių tokių problemų, kadangi man jie kaip nerusakalbei nėra tokie lengvi, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Deja, jau pradėjau versti ir nebenoriu „šokinėti“, tačiau pastarasis vertimas bus kiek „laisvesnis“. Jei kas ras kokių neatitikimų – keikit.

Kas yra elgesys

Atrodo, norint geriausiai atsakyti į šį klausimą, reikėtų paskuisti mokslinėse knygose ir iš ten „ištraukti“ tinkamą apibrėžimą. Deja, to padaryti neįmanoma, kadangi mokslo sričių yra kelios, o ne viena. Kiekviena iš šių sričių gyvūnų elgseną nagrinėja iš savo pozicijos, o bendrų teorijų kaip ir nėra. Todėl gyvūnų elgsenos klausimas nėra paprastas.

Pats požiūris į elgsenos mokslą yra subjektyvus. Mokslininkai gali eksperimentuoti, tikrinti faktus, įdėti daug pastangų, tačiau yra visiškai jiems nepavaldus faktorius – niekur negalima pabėgti nuo minčių savininko subjektyvumo, jo filosofinių idėjų, kurios įtakos problemos formuluotę bei rezultatų interpretaciją.

Vieni mokslininkai gyvūnų elgsenoje mato tik tam tikrų biologinių mechanizmų veikimą, kiti mano, kad tai – žymiai sudėtingesnis reikalas.

Labai svarbus yra metodologinis požiūris: vienus domina „kaip tai veikia“, kitus – „iš kur tai atsirado ir kam to reikia?“.

Mokslininkui sunku gyvūną priimti kaip protingą būtybę. Jei jis „pastato“ neveikiamą sieną tarp nekalbančių ir kvailų padarų bei „karaliaus“ – protingojo žmogaus, tai daugelį elgesio formų traktuoja visai kitaip, negu jo kolega, turintis kitokias pažiūras. Taip išeina, kad elgsenos tyrinėjimo mokslas parodo gamtos mokslų objektus ir metodus, o subjektyvus ir emocionalus šių dalykų suvokimas artimas humanitariniams mokslams. Keisčiausia, kad nėra paplitusio, „kanonizuoto“ elgsenos apibrėžimo, nes yra tam tikrų sąvokų trūkumas.

Gyvūnų elgesio srities tyrinėjimus galima išskirti į tris grupes, kurios skiriasi metodais bei interesų sferomis.

Labai dažnai skirtingose mokslo srityse tie patys reiškiniai įvardijami nevienodais pavadinimais, o tai sukelia nesusipratimus. Nepasirengusį klausytoją terminologinė painiava ne tik dezorientuoja – ji netgi pradangina bet kokį norą išsamiau dirbti su tos srities literatūra.

Biheviorizmas

Šios srities šalininkai dėmesį sutelkia į mechanizmus – jiems įdomu elgesio analizė, tai yra, jie bando išsiaiškinti, kaip įvyksta ta arba kita reakcija. Apskritai iš pirmo žvilgsnio biheviorizmas atrodo kaip bandymas kuo labiau supaprastinti stimuliaciją ir sukelti atitinkamas reakcijas. Na, maždaug „lemputė dega, seilės varva“…

Vienas ryškiausių šios srities atstovų - fiziologas I. P. Pavlovas. Tiesa, Pavlovo atveju frazė „biheviorizmas“ neprigijo – jis dažniau vadinamas aukštosios nervinės veiklos tyrinėtoju. Vis dėlto Pavlovo darbai šioje srityje – vieni svarbiausių. Gana plačiai žinoma akademikas P. K. Anochinas ir jo organizmo sistemų tyrinėjimas (funkcinių sistemų teorija).

Tarp Vakarų mokslininkų, patį džiausią indėlį biheviorizmo srityje turi B. F. Skineris. Jo teorija apie teigiamą skatinimą (gyvūnas atlieka arba neatlieka tam tikrą veiksmą atsižvelgiant į tai, ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas, ar baudžiamas) padarė patį tikriausią perversmą apskritai mokyme ir, žinoma, visų pirma dresūroje. Skineris teigdavo, kad elgesio pasikeitimą nulemia paskatinimas (malonumas, nemalonumas). Taip buvo išvestas Naudos dėsnis, kuris skelbia, kad elgesys dažnėja, susiduriant su maloniomis pasekmėmis. Logiška būtų manyti, kad baudžiamas elgesys dingsta. Tačiau B. F. Skineris taip nemanė, jis teigdavo kad elgesys nedingsta, bet modifikuojasi. Mokslininko žodžiais, negatyvių pasekmių pašalinimas irgi yra skatinimas.

Labai svarbu biheviorizme yra atskleisti mechanizmą, aiškinantį, kaip funkcionuoja nervinės sistemos, atskleisti skirtingų rūšių elgsenos dėsningumus (tuo pačiu ir tų, kurios evoliucijos kelyje labai nutolo viena nuo kitos). Mokymosi teorijos kūrimas be refleksų tyrinėjimo darosi tiesiog neįmanomas.

Greičiausiai pagrindinis biheviorizmo trūkumas yra tas, kad iki mažiausių detalių išanalizuojama, kaip gyvūnas daro tai arba tai; nors eksperimentas gali būti labai sudėtingas, tačiau biologinė reakcijų reikšmė visada lieka tyrimų rėmuose. Klasikinių bihevioristų paprastai nedomina ekologų, zoologų, embriologų ir sistematikų duomenys ar duomenys apie rūšis. Todėl rezultatai turi didelę mokslinę ir akademinę reikšmę, bet praktiškai juos panaudoti sunku.

Į klausimą „Ar gyvūnai mąsto“ bihevioristai vieningai atsako neigiamai. Jų koncepcijos rėmuose tai logiška: ten, kur yra stimuliavimas ir atsakomoji reakcija, protui vietos nebelieka.

Vertėtų paminėti vieną dalyką, kuris retai minimas mokinių vadovėliuose. Paskutiniais gyvenimo metais Pavlovas paliko klasikines fiziologo pozicijas ir pradėjo pritarti, jog aukštesnieji stuburiniai turi mąstymo užuomazgas.

Etologija

Šiuolaikinė populiarioji literatūra vis dažniau tapatina elgseną tiriantį mokslą su etologija. Tačiau šie žodžiai - ne sinonimai.

Iš pradžių etologija analizavo specialias elgsenos formas, ontogenezę, lygino artimų rūšių elgsenos bruožus. Toks darbas reikalauja kruopštaus visų natūralioje aplinkoje esančio gyvūno reakcijų registravimo. Etogramų sudarymas (etograma – išsamus gyvūno elgsenos aprašymas tam tikru dažnumu, pasiskirsčiusiu dienos, sezonų ar metų ribų intervaluose) ištisus metus reikalauja įtempto, bet vis viena galų gale rutiniško darbo. Būtent todėl etologai gana greitai apsiginklavo itin sudėtinga technika, ir daugelis jų pradėjo derinti stebėjimus natūralioje aplinkoje su elgesio modeliavimu laboratorijose.

Šiuolaikiniai etologai neapsiriboja tik elgesio registravimu. Jie plačiai naudoja duomenis iš susijusių sričių, kas padeda suprasti, kaip formuojasi elgsena, kam jis gali tarnauti, kaip evoliucionuoja. Etologijos tyrimų sritys - instinktų teorija; motyvacija; mokymasis; antropoetologija; kognityvinė etologija; zoosemiotika; gyvūnų sociologija; sociobiologija.

Etologija pritraukia daugiau gyvūnų mylėtojų, negu biheviorizmas. Tarp elgseną tyrinėjančių autorių bene populiariausi ir yra etologai. Vis viena daug kas jei ne skaitė, tai žino tokius asmenis K. Lorencas (jis laikomas šiuolaikinės etologijos pradininku), N. Tinbergenas, J. Adamsonas, Dž. Van Lavik-Gudolas ir kiti gamtininkai.

Etologai naudingi, tiriant gyvūnų elgseną jų natūralioje aplinkoje, ypač žiūrint iš evoliucinės pozicijos. Pagrindinis jų trūkumas, kad ir kaip bebūtų keista, tas pats, kaip ir bihevioristų – gyvūnus ir žmones šiame moksle skiria neįveikiama praraja (protingas tik žmogus).

Zoopsichologija

Iš mokslų, tiriančių elgseną, zoopsichologija – jauniausia atšaka. Zoopsichologija, kaip matyti iš jos pavadinimo, tyrinėja gyvūnų psichinius procesus. Jos tyrimo interesai dalinai sutampa su dviejų anksčiau minėtų sričių, o tam tikrų psichinių procesų tyrimai bestuburių ir stuburinių plėšrūnų tarpe išjudiną anksčiau sieną tarp nervinės veiklos fiziologijos tyrinėtojų ir etologų. Pagrindinis zoopsichologų darbo metodas – eksperimentas, juos domina tiriamo proceso biologinė prasmė.

Pats svarbiausias dalykas yra tas, kad zoopsichologai pripažįsta ir įrodinėja, kad išsivystę stuburiniai protauja.

Nors zoopsichologų atstovai gali nustebinti daugelį mūsų kolegų, sunku patikėti, kad štai marksizmo materializmas su idėja, kad gyvūnai protauja, buvo daug labiau netoleruojamas, negu pačios ortodoksiškiausios religinės dogmos. Tarp zoopsichologų minimi N.N. Ladiginoj-Kots, I. P. Pavlovas (jo paskutiniai moksliniai darbai), L. V. Krušinskovas. Labai įdomi kai kurių žmonių pažiūrų evoliucija – pavyzdžiui, L. V. Krušinskis savo mokslinę karjerą pradėjo kaip klasikinis bihevioristinis aukštosios nervinės veiklos fiziologas, o paskutiniuose jo darbuose harmoningai dera etologijos ir zoopsichologijos pavyzdžiai.

Tarp vakarų zoopsichologų žinomi A. ir B. Gardneriai, D. Primakas, F. Petersonas, studijavę žmoginių beždžionių bendravimą, taip pat Dž. Lili, tyrinėjusi delfinus.

Patiko (2)

Rodyk draugams

No comments yet. Be the first.

Rašyk komentarą