Granulomatinis meningoencefalitas (GME) yra centrinės nervų sistemos (CNS), kurią sudaro galvos ir stuburo smegenys, uždegiminė liga, pasitaikanti šunims ir (rečiau) katėms. Ši liga labiausiai paplitusi tarp mažųjų („žaislinių“) veislių jauno bei vidutinio amžiaus kalyčių. Ji prasideda greit. GME dažniausiai pažeidžia baltąją didžiųjų smegenų, smegenų kamieno, smegenėlių ir nugaros smegenų dalį. Žinoma tik tai, kad šis susirgimas yra neinfekcinis ir šiuo metu jo priežastys laikomos idiopatinėmis. Kadangi pažeidimai labai panašūs į meningoencefalito, manoma, kad GME priežastys gali būti imuninės arba nenormalus atsakas į ligų sukėlėjus. Vieno tyrimo metu nekroziniu meningoencefalitu (mopsų encefalitu) ir nekroziniu leukoencefalitu sergančių šunų smegenų audinyje ieškota šunų herpevirusų, adenovirusų ir parvovirusų DNR, tačiau nepavyko nieko aptikti.

GME tipai:

Sklindantis tipas – difuziškai pažeidžiama visa CNS. Anksčiau buvo žinomas kaip uždegiminė retikuliozė. Apie perivaskuliarines CNS kraujagysles kaupiasi vienabranduolės ląstelės ir neutrofilai (mikrofagai, grūdėtieji leukocitai, pagr. jų funkcija - fagocitozė). Pastebima GME forma – meningitas, jis pasireiškia karščiavimu bei kaklo skausmu. Ūmiai progresuoja per kelias savaites. Simptomams priklauso ir koordinacijos praradimas, nistagmas (spontaniški, nevalingi akių judesiai), galvos pakrypimas, traukuliai bei depresija.

Židininis tipas – liga žinoma kaip granuloma (į granuliacinį panašus uždegimo gumbas iš audinio), imituojanti naviką. Paprastai aptinkama smegenyse ar tilto-smegenėlių kampe. Simptomai gali būti ūmūs arba vystytis lėtai, keletą mėnesių, ir priklauso nuo pažeidimo vietos.

Akių tipas – tai neįprasta GME forma. Būdingas staigus apakimas, kurį sukelia regos nervo uždegimas. Užpakalinio akių segmento ir priekinės kraujagyslinio dangalo dalies kraujagyslės, kaip ir vudukaukolinės kraujagyslės, taip pat infiltruojamos uždegiminių ląstelių. Gali būti pastebimi uveitas (akies struktūrų uždegimas), tinklainės atšokimas ir antrinė glaukoma.

Ištyrus GME sergančių šunų smegenų skystį, jame aptinkama daug baltųjų kraujo kūnelių. Dažniausiai pasitaiko maži subrendę limfocitai (leukocitų rūšis, vieni naikina užkrėstas ląsteles, kiti gamina antikūnius), dalį sudaro monocitai (fagocituoja bakterijas, virusus ir žuvusių ląstelių dalis) ir neutrofilai. Kompiuterinė tomografija ir MRT smegenyse rodo fragmentiškus, difuzinius arba daugiažidininius pakitimus.

Liga retai išgydoma. Gyvūnas paprastai miršta per keletą mėnesių. Ilgiausiai išgyveno Maltos bolonės ir ši cu mišrūnė Cookie – 2 metus ir 4 mėnesius. GME gydomas imuninę slopinančiais vaistais, pavyzdžiui, kortikosteroidais, azatioprinu ir ciklofosfamidu. Sėkmingai panaudoti buvo ir prokarbazinas, ciklosporinas ir citozinas. Gydymas radioterapija lemia ilgiausią remisijos (laikino ligos simptomų sumažėjimo) periodą sergant židinine GME.

Mopsų encefalitas (Pug Dog encephalitis, PDE), dar žinomas kaip nekrozinis meningoencefalitas, yra idiopatinė uždegiminė liga, pirmiausia pažeidžianti priekinę galvos smegenų dalį ir gumburą. Smegenys ir audiniai, supantys galvos smegenų sluoksnius, pažeidžiami neįprasto uždegimo. Smegenys žūva porcijomis. Nors jos gali būti labai nedidelės, jų daug ir tai sukelia sunkius bei progresuojančius neurologinius simptomus.

Nuo GME skiriasi didesniu audinių pažeidimu ir padidėjusiu eozinofilų (leukocitai, fagocituoja audinių daleles su histaminu, dėl to labai svarbūs organizmo alerginėms reakcijoms) kiekiu smegenų skystyje. Būdinga pilkosios bei baltosios požievinės smegenų medžiagos plati nekrozė ir uždegimas. PDA laikomas unikaliu mopsų veislės susirgimu. Paprastai suserga 6 mėn. – 7 metų, dažniausiai 9 – 19 mėn. amžiaus šunys. Mopsų encefalitas gali trukti nuo kelių dienų iki 6 mėnesių ar net ilgiau. Panašūs simptomai pasireiškia Maltos bolonėms, čihuahua, pekinams ir Jorkšyro terjerams, bet tai – ne ta pati liga.

Dažniausi ankstyvi ligos simptomai susiję su priekinių smegenų pažeidimais, jiems priklauso traukuliai, demencija, vėliau sukimasis ratu, galvos pakreipimas ir aklumas su normaliais vyzdžio refleksais į šviesą. Pagrindinis PDE požymis – traukuliai. Tačiau vien traukuliai negali rodyti būtent šios ligos – jie atsiranda ir dėl kitų priežasčių, pvz., epilepsijos, toksinių chemikalų, pasiutligės, hipoglikemijos, enterito ar dar ko nors. Kiti du dažni simptomai – letargija ir suprastėjusi raumenų koordinacija, tačiau vienas nuo kito atskirai šie simptomai taip pat negali rodyti būtent PDE – letargija gali būti bet kokios kitos ligos simptomas, o raumenų koordinacijos praradimas gali rodyti ir neurologinius sutrikimus. Vaikščiojimas ratu prieš ar tarp priepuolių – gana įprastas PDE simptomas. Mopsas juda sukamaisiais judesiais vėl ir vėl vis ilgesniu periodu. Galva spaudžiama į objektus tokius kaip siena ar baldai. Šis spaudimas paprastai atsiranda vis dažniau ir trunka vis ilgesnį laiką. Mopsas gali staiga rodyti susijaudinimo ar agresijos požymius be jokios akivaizdžios priežasties, kas šiaip šiems šunims nebūdinga. Dar vienas būdingas simptomas – kaklo skausmas. Pirmą kartą pasireiškus simptomams, dauguma mopsų tiesiog nustoja šokinėti ant (ir nuo) baldų dėl to vadinamojo „sustingusio kaklo“. Kartais galimas ir nenutrūkstamas cypimas.

PDE skirstoma į lėtai progresuojantį ir greitai progresuojantį. Lėtai progresuojantis kartais pasireiškia ir kitokiais simptomais iki priepuolių. Traukulių metu šuo nukrenta, tai trunka nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, ir kartojasi kas kelias dienas ar savaites. Tarp priepuolių mopsas elgiasi normaliai (visiškai atsistato) ir nerodo su PDE susijusių simptomų. Greitai progresuojančio atveju priepuoliai dažnesni, bet ne visada. Tarp priepuolių mopsas negrįžta į normalią būseną – jam pasireiškia su PDE susijusios būdingos simptominės savybės. Dažniausiai tai depresija, susipainiojimas, dezorientacija, raumenų koordinacijos trūkumo požymiai (sunkiau vaikščioti).

Bet kokiu atveju, ar PDE progresuoja lėtai ir laipsniškai, ar greitai, mopsas galiausiai nugaišta. Manoma, kad tie mopsai, kurie, kaip teigiama, po PDE diagnozės išgyveno, greičiausiai sirgo kitomis ligomis, o pati diagnozė buvo neteisinga. Simptomus palengvinti gali kortikosteroidai – jie padeda kontroliuoti priepuolius ir sumažinti uždegiminių procesų plitimą smegenyse.

PDE diagnozuoti sunku – simptomai „platūs“, panašūs į kitų CNS ligų. Dažniausiai šeimininkai sergančius šunis užmigdo gana greitai, tad daugeliu atvejų ligos progresavimas „iki galo“ nėra gerai ištirtas. Daugiausia apie ligą sužinoma autopsijų ir skrodimų metu. Kartais diagnozuoti ligą padeda nugaros smegenų skysčio baltųjų kraujo kūnelių analizė. Dažniausiai liga diagnozuojama šuniui nugaišus. Jei maždaug 1 – 5 metų amžiaus šuo kenčia nuo nuolatinių traukulių, turėtų būti kruopščiai išnagrinėtos neurologinės problemos priežastys.

Iki šiol nežinoma, kas sukelia šią ligą – tad neaišku ir tai, kaip jai galima užkirsti kelią. Manoma, kad ji gali būti paveldima, nes neretai serga tų pačių linijų ar giminingi šunys. Manyta, kad liga gali būti virusinės kilmės, tačiau dar niekam nepavyko aptikti viruso dalelių ligos paliestuose šunyse. Kaip priežastis buvo pasiūlyta ir autoimuninė reakcija. Ji pastebėta viename sergančiame mopse, tačiau tai buvo vienintelis atvejis.

Nekroziniu leukoencefalitu dažniausiai serga Jorkšyro terjerai, nors jis gali pasitaikyti ir tarp kitų veislių, pvz., nykštukinių pudelių. Kadangi ši liga dažnai pasireiškia tik baltojoje medžiagoje, ji pavadinta nekroziniu leukoencefalitu. Priežastys nežinomos. Diagnozuojama atliekant kompiuterinę tomografiją (KT) ar magnetinio rezonanso tomografiją (MRT). Simptomai skirstomi į kelis tipus: smegenų sindromo (traukuliai, regėjimo sutrikimai, pakitusi psichinė būklė, problemos vaikštant, nugriuvimai), vestibuliarinio sindromo (vyraujantys, priklauso galvos pakreipimas, vestibuliarinis žvairumas, nistagmas, ataksija) ir daugiažidininio sindromo. Kaip ir mopsų encefalito atveju, kortikosteroidai gali stabilizuoti ar palengvinti klinikinius požymius, tačiau ligos prognozė bloga. Kai kurie gyvūnai su užsitęsusia klinikine ligos eiga gali išgyventi iki kelerių metų.

Steroidams jautrus meningoencefalitas gerai reaguoja į gydymą kortikosteroidais, dažniausiai turi puikią prognozę. Gali būti, kad tai lengvos GME ir PDE formos, tačiau pripažįstamas kaip atskira liga.

Steroidams jautrus meningitas/arteritas, taip pat žinomas kaip nekrozinis vaskulitas. Dažniausiai pasitaiko jaunesniems kaip 2 metų amžiaus bigliams, bokseriams, Berno kalnų šunims, škotų dirhaundams, springerspanieliams, Vandėjos basetams grifonams ir kurtsharams. Daugeliu atvejų būdingas karščiavimas, apetito praradimas, sunkus kaklo skausmas be kitų neurologinių simptomų, nors ilgiau trunkančiais atvejais galimas koordinacijos praradimas, galūnių silpnumas ar paralyžius. Biglių veislėje tai žinoma kaip biglių skausmo sindromas, pirmą kartą aprašytas 1980 metais. Biglių skausmo sindromo simptomai labai įvairūs, tad jis dažnai klaidingai palaikomas Laimo liga, gimdos kaklelio/stuburo trauma ar bakterinė infekcija. Dažniausiai pastebimas tarp 4 – 10 mėn. amžiaus šuniukų, rečiau vyresnio amžiaus šunims. Pasireiškia apetito praradimas, karščiavimas, mieguistumas, vaikščiojimas susikūprinus, kai kuriais atvejais galimas viduriavimas, bloga kailio ir odos būklė, aklumas. Yra tikimybė, kad liga gali būti paveldima. Svarbiausia laiku pradėti gydymą ir naudoti tinkamas dozes (prednizolono ar prednizono dienai 1-4mg/kg kas 12 val., po to galima didinti iki 5 mg), kai kuriais atvejais šuo pasveiksta, kitais gydomas visą likusį gyvenimą. Jei šuo gyvena su būriu kitų šunų, jį vertėtų laikyti atskirai ir ramiai.

Eozinofilinis meningoencefalomielitas (galvos ir stuburo smegenų uždegimas) dažniausiai pasitaiko auksaspalviams retriveriams, bet galimas ir kitoms veislėms. Būdingas nenormalus elgesys, generalizuota ataksija. Simptomai gali skirtis priklausomai nuo uždegimo vietos ir sunkumo, bet dažniausiai susiję su nervų sistemos pažeidimas pvz., šuo sukasi ratu, praranda atmintį, jam pareiškia traukuliai ar apakimas. Pagrindinė priežastis idiopatinė (arba dar nežinoma), su liga susiję veiksniai gali būti alergijos, navikai, parazitinės ir grybelinės infekcijos, skiepai. Vienas svarbiausių diagnostinių tyrimų ligai patvirtinti – stuburo smegenų skysčio analizė. Smegenų skystyje aptinkamas didelis kiekis eozinofilų. Dėl ligos sunkumo dauguma šunų turi būti hospitalizuojami. Tais atvejais, kai priežastis nenustatoma (idiopatinė), kelias savaites šuniui paskiriami steroidai. Priešingu atveju taikoma speciali dieta, judėjimo apribojimai ir pan. Ligos prognozė labai priklauso nuo pagrindinės susirgimo priežasties. Jei gydymo imamasi greitai, prognozė gera, daugumai šunų pagerėja po 72 valandų nuo gydymo pradžios ir jie atsigauna po 6 – 8 savaičių.

Ūminis palaipsniui progresuojantis piogranulomatinis meningoencefalomielitas pasitaiko suaugusiems pointeriams, nors susirgusiųjų amžius varijuoja nuo 6 mėn. iki 10 metų. Simptomai apima koordinacijos praradimą, nenorą judėti ir kaklo frigidiškumą. Priežastys nežinomos arba idiopatinės, kai kuriais atvejais gali būti infekcinės ar imuninės.

Patiko (0)

Rodyk draugams