BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar egzistuoja “agresijos genas”???

Tingintiems skaityti - trumpesnis (bet vis tiek gan ilgas) variantas.

Agresija yra įvairialypė sąvoka, tačiau iš esmės gali būti apibrėžta kaip elgesys, kitam sukeliantis skausmą ir žalą. Tyrimai parodė, kad įvairių gyvūnų ir žmonių agresyviame elgesyje reikšmės turi tiek genetikos, tiek aplinkos, tiek žmogaus valdymo veiksnių kompleksas, tačiau genetinis agresijos pagrindas vis dar labai menkai suvokiamas.
Beveik visos šunų veislės buvo išveistos kokiam nors tikslui - medžioklei, apsaugai, darbui su gyvuliais, sargavimui… Prieš pradedant naudoti juos darbui, šunų protėviai buvo laukiniai gyvūnai. Šunys išlaikė tų laukinių protėvių elgesį. Dominavimas ir agresija šunų pasaulyje padeda išsiaiškinti vietą gaujoje. Šios savybės gali būti paveldimos, o selektyviu veisimu jas galima sustiprinti arba sušvelninti. Negalima pamiršti ir to, jog naminiai šunys yra plėšrūnai, jų protėviai buvo kraugeriški medžiotojai, dėl to, pvz., vaikus šunys dažnai suvokia kaip grobį ir užpuola.
Kiekviena šunų ataka yra baisi. Tačiau kažkodėl kiekvienas nelaimingas atvejis, susijęs su pitbulterjerų tipo šunimis, sulaukia daugiau dėmesio iš visuomenės. Štai pora panašių atvejų iš Lietuvos: šunys nieko nepapjovė, tiesiog apgraužė negyvus savo šeimininkus.
Vokiečių aviganis
Pitbulių tipo šuo
Atvejis su pitbulterjerų tipo šunimi sulaukė virš 100 komentarų, su vokiečių aviganiu „pasibėdavojimai” nesiekė nė 10.
Nei dalis mūsų šalies kinologų, nei sertifikuoti šunų elgesio konsultantai netiki, kad pitbulterjerai yra potencialiai pavojingi, tačiau diskusijos šiuo klausimu nenutyla. Dabar pagarsėję kaip nusikaltėlių bei asocialių asmenų augintiniai, kažkada pitbulterjerai turėjo šeimos šunų įvaizdį. Šie šunys buvo veisiami kovoms su kitais šunimis ir turėjo būti saugūs su žmonėmis.

Pitbulterjerų tipo atstovų ypatybės

Su žmonėmis pitbulterjerų tipo atstovai - vieni draugiškiausių šunų. Tolerancija skausmui leidžia jiems pakęsti grubius vaikų žaidimus, pasitikėjimas savimi suteikia puikų temperamentą, be to, dažniausiai jie nėra aktyvūs lojikai - neretai iš jų net sargai gaunasi nekokie. Tiek savus, tiek svetimus pitbulterjerai pasveikina jų savininkams gerai žinoma “bully šypsena” (”anakondos nasrais”) ir vizginama uodega. Kandantis ar urzgiantis ant žmonių pitbulis nėra geras veislės atstovas. Rimti veisėjai brokuodavo (nugalabydavo) gyvūnus, turinčius prastą temperamentą.

Tinkamai socializuoti pitbulterjerai gali taikai ir ramiai gyventi su šunimis bei kitais gyvūnais, tačiau istoriškai jie (kaip ir buldogai ar terjerai) buvo veisti tam, kad pultų kitus gyvūnus. Vis dėlto genetika vaidina svarbų vaidmenį šuns reagavime į kitus šunis ar gyvūnus. Pitbulis, norintis kovoti su kitu šunimi, yra normalus pitbulis. Nors šie šunys dažniausiai peštynių pirmi nepradeda - jie labiau mėgsta atsakyti į grasinimus - pjautynėse kitą šunį jie gali rimtai sužeisti arba nužudyti. Pitbuliai nebuvo veisti tam, kad nusileistų. Jie geba kantriai kęsti skausmą, kol pasieks tikslą. Žinoma negalima teigti, kad ši savybė 100 procentų būdinga visiems pitbulterjerams, tačiau reikia žinoti šios veislės ypatumus, kad ateityje būtų galima išvengti nereikalingų problemų.

Pitbulterjerų branda gana vėlyva. Jei šios veislės atstovas, būdamas 7 mėnesių amžiaus, draugiškai elgiasi su kitais šunimis, dar nereiškia, kad sulaukęs 2 metų jis nedemonstruos jiems netolerancijos. Vis dėl to ir suaugę pitai gali draugiškai žaisti su kitais šunimis, nors kai kurioms problemoms patartina užbėgti už akių - pvz., žaidimo metu pašalinti mėgstamus žaisliukus ar nepalikti šėlstančių gyvūnų vienų. Net geriausi draugai gali suspjauti, o rezultatai gali būti tragiški. Verta atsiminti ir tai, kad kito šuns žaismingą lojimą pitbulterjerų tipo atstovas gali interpretuoti ne kaip draugišką paamsėjimą.

Ne visai taiki kai kurių taikių šunų veislių istorija

Tam tikrų šunų veislių atstovai veisti tūkstančius metų. Terjerai naudoti kaip urviniai gyvūnai bei graužikų pjovimui, skalikai turėjo persekioti savo aukas, paukštšuniai - parodyti ir atnešti pašautus laukinius paukščius, rogių šunys - bėgti, kurtai - gaudyti gyvūnus ir juos papjauti, koliai loti ir kąsti, buldogai įsikandę į bulių tvirtai ir atkakliai laikytis…

Žinoma, kojotas nėra visai šuo, tačiau pakankamai artimas giminaitis...Už tokį elgesį tose vietose, kur kojotų daug privisę ir jie laikomi problema, šie šunys mėgstami ir laikomi maloniais visuomenės gelbėtojais

Temperamento skirtumai tarp šunų priklauso nuo to, kokiems tikslams šie buvo sukurti. Aviganiai selektyviai veisti sutelkti dėmesį į avis ar galvijus, gebėti manipuliuoti jų elgesiu, sekti jų prižiūrėtojo komandas. Bandos ganymo elgesys kilęs iš grobuoniško elgesio, tačiau žudymo elgesys buvo selektyviai nuslopintas. Terjerai yra energingi medžiotojai, trokštantys sudoroti mažus gyvūnus. Skalikai linkę grobį sekti uoslės pagalba. Retriveriai skirti atnešti nušautą grobį, jie turi turėti “minkštą burną”, kad nesudarkytų paukščio. Kurtai skirti medžioklei, kurioje naudojamasi akimis ir greitomis kojomis.

Daugybė veislių jaučia stiprią antipatiją kitiems gyvūnams. Kunhaundas pasius pamatęs meškėną, laikutė pyks ant meškos, fokshaundas nedvejodamas persekios lapę, kurtas vaikysis triušius (bei tuo pačiu bandys sumedžioti kates ar net… mažus vaikus - Australijoje kurtams privaloma bėgioti su antsnukiais). Dar ir šiomis dienomis kai kurie medžiokliniai šunys naudojami persekioti ir pjauti artimiems giminaičiams kojotams. Net šiuo metu kaip šeimos šuo pagarsėjęs biglis buvo skirtas triušių persekiojimui - dar dabar kai kur šie šunys ruošiami tam darbui, o paprastam mirtingajam kai kurie metodai gali net pasirodyti kraupoki. Medžioklėms auginamų biglių veisėjai teigia, kad jau poros savaičių bigliukas turi bandyti vytis triušį.

Bigliuko treniruotė

Bigliuko treniruotė

Tačiau ir greihaundas, ir kunhaundas, ir fokshoundas, ir biglis žinomi kaip veislės, itin draugiškos su žmonėmis. Tas pats yra ir su pitbulterjerais, kurie buvo veisti taip, kad pyktų ne ant žmonių, o ant kitų gyvūnų. Mitas, kad jei šuo užpuolė kitą šunį ar papjovė vištą, vėliau jis persimes ant žmogaus.

Lapė po medžioklės su skalikais

Lapė po medžioklės su skalikais

Daugiau nuotraukų pamatyti galite paspaudę čia:

Trumpai apie agresiją
Siauresne prasme agresija yra ketinimas pakenkti arba veiksmas, kuriuo siekiama padidinti santykinį socialinį dominavimą. Grobuoniškas ar gynybinis elgesys tarp skirtingų gyvūnų rūšių neturi būti laikomas agresija aukščiau apibrėžta prasme.
Agresija gali atsirasti kaip atsakas arba be provokacijos. Ji gali būti įvairių formų, perduodama verbaline arba neverbaline forma. Agresija skiriasi nuo to, kas paprastai vadinama atkaklumu. Gyvūnų pasaulyje agresija turi tam tikrų privalumų, pvz., priešiškas elgesys verčia gyvūnus kraustytis į naujas teritorijas, prisitaikyti prie naujų veiksnių, o tai didina genetinį lankstumą.
Tarprūšinė agresija dažniausiai pastebima tarp plėšrūno ir grobio, tačiau remiantis daugybės mokslininkų nuomone, plėšrumas nėra agresija - juk katės nešnypščia ir nesišiaušia, kai gaudo peles. O va nuo plėšrūno besiginantis gyvūnas gali tapti agresyvus - jis juk nori užtikrinti savo ir palikuonių išlikimą.
Tarp tos pačios rūšies atstovų agresija dažniausia varžantis dėl galimybės veistis ar išteklių. Vienas žinomiausių pavyzdžių - dominavimo agresija. Kai pirmą kartą tam tikron aplinkon patenka kokios nors rūšies gyvūnai, jie varžosi, siekdami išsiaiškinti savo vaidmenį hierarchinėje sistemoje. Iš esmės labiausiai dominuojantis gyvūnas bus agresyvesnis už kitus.
Nors gyvūnų karalystėje agresija sutinkama dažnai, paprastai ji demonstruojama ritualais ir pozomis. Yra teorijų, teigiančių, kad tos pačios rūšies patinų ir patelių agresyvus elgesys gali būti skirtingas. Paprastai fiziškai agresyvesni būna patinai, nors jei šie rūpinasi jaunikliais, agresyviau gali elgtis patelės.

Agresyvus šunų elgesys

Šunų agresija - visiems šios rūšies atstovams bendras elgesys, ir būdingas visoms veislėms, nors kai kurios gali turėti polinkį tam tikrai specifiškesnei agresijai. Veislės standartas paprastai pasako, ar kokia nors agresija yra bendra veislei ir kokiu mastu toji agresija leidžiama. Daugumai terjerų bei bull tipo veislių didesnė į kitus šunis nukreiptos agresijos pasireiškimo tikimybė. Atskiri šunys gali turėti didesnį ar mažesnį agresijos lygį, negu nurodyta veislės standarte. Savininko atsakomybė yra užtikrinti, kad šunys būtų tinkamai socializuoti.
Daugelis šunų demonstruojamos agresijos formų - lojimas, urzgimas, oro kandžiojimas - laikoma atstumo (gąsdinimo) veiksniais, dėl kurių kitas šuo ar asmuo turėtų atsitraukti. Kai kurios agresyvaus šunų elgesio apraiškos labiau gynybinės, t.y. sužalojimas galimas tik tuo atveju, kai šuo suvokia, jog neturi kito pasirinkimo.
Galima išskirti keletą šunų agresijos tipų: gynybinė arba baimės; skausmo arba baimės būti nubaustam; savininkiška; dominavimo; teritorinė; intraseksualinė (patino patinui ar kalės kalei); grobuoniška; tėvų (palikuonių gynimas). Vienam šuniui gali būti būdingi daugiau negu vienas agresijos tipai.
Kai kurios agresijos rūšys tarp tam tikrų veislių labiau paplitusios. Štai vadinamoji dominavimo agresija paplitusi tarp anglų springerspanielių, dobermanų, miniatiūrinių pudelių ir Lasos apsų, savininkiška agresija - tarp kokerspanielių, apsauginė - tarp vokiečių aviganių. Baimės agresija dažniau pasitaiko vokiečių aviganiams, kokerspanieliams, miniatiūriniams pudeliams.
Šuns agresija pasireiškia nuo paauglystės iki socialinės brandos amžiaus (6 mėn. - 4 m.). Įspėjamieji ženklai yra baimė ar nervingumas bendraujant su kitais šunimis, tam tikromis aplinkybėmis demonstruojama agresija (vedant su pavadėliu, ginant maistą ar šeimininką)… Kartais pernelyg aktyvūs žaidimai taip pat gali būti vertinami kaip agresijos išraiška. Vijimasis, kandimas, imtynės yra normalus šunų elgesys, rengiantis jauną gyvūną kovoms ir medžioklei. Jauni šunys, pernelyg aktyviai užsiimantys šiuo elgesiu, sulaukę brandos būna labiau linkę į agresiją kitiems šunims. Agresija, nukreipta į kitus šunis, neturėtų būti painiojama su agresija žmonėms.
Prie agresijos vystymosi prisideda nerimas, baimė arba fobija, tinkamo kontakto su kitais šunimis kritinės socializacijos laikotarpiu trūkumas, ankstyvas agresijos poveikis, trauminė patirtis, teritorinis elgesys, skydliaukės sutrikimai ar kitos ligos, negalavimai, veisimas ar - galų gale - genetinis polinkis. Šuns patirtis gali nemažai prisidėti prie agresyvaus elgesio vystymosi. Užpultas šuniukas augdamas gali bijoti kitų šunų ir puldinėti visus į užpuoliką panašius šunis.
Fizinės veiklos trūkumas nėra agresyvaus elgesio priežastis, nors fiziniai pratimai didina serotonino kiekį, kuris kompensuoja streso hormonų kiekį ir elgesio keitimo programoje tai gali būti naudojama kaip viena iš pagalbinių priemonių. Deja, iš tiesų daugelis agresyviai besielgiančių šunų gauna pakankamai fizinio krūvio.
Požiūris į “dominavimą” labai prieštaringas, šio srities agresijos mažinimui reikia daugiau tyrimų. Daugybė žmonių klaidingai baimės ar nerimo agresiją laiko dominavimo agresija. Dominavimas retai būna agresyvaus elgesio priežastimi, baimė ir nerimas - dažniausia nukreiptos agresijos priežastis. Agresija ir nerimas taip pat turi neigiamą poveikį gyvūnų gerovei, kadangi stresas blogina fizinę ir psichinę sveikatą.
Bailiai agresyvūs šunys gali turėti genetinį polinkį “silpniems nervams” arba trauminę patirtį. Taisyti tokį agresyvų elgesį koreguojamaisiais pavadėliais ar specialiais antkakliais bei elektrošoku nerekomenduojama, kadangi šios priemonės tik didina pavojaus nujautimą ir nerimą. Bausmės gali sumažinti tam tikrą agresyvų elgesį (dantų šiepimą, lojimą), tačiau jo nepakeis, taigi šuo gali nustoti rodyti agresijos požymius ir iškart pereiti prie agresyvių veiksmų, tokių kaip kandimas.
Ar šuo taps agresyviu - ir kaip stipriai - priklauso ir nuo aplinkos įtakos. Aplinkos veiksniai gali būti prenatalinės aplinkybės (besilaukiančios kalės stresas), ligos, socializacija, netgi mityba (įtakos gali turėti baltymų kiekis ir aminorūgšties triptofano kiekis racione). Agresiją gali sukelti skausmas ir kai kurios ligos (epilepsija, hipotireozė). Svarbu ir šeimininko elgesys - agresyvių šunų savininkai bailesni, nedrausmingesni ir emociškai nestabilesni negu neagresyvių. Teritorinė agresija dažniau pasireiškia šunims, kurie šeriami iki šeimininkų valgio negu tiems, kurie šeriami savininkams pavalgius.
Kalbant apie agresiją ir mitybą, iš aminorūgšties triptofano organizmas pasigamina neuromediatorių serotoniną ir miego hormoną melatoniną. Atlikus vieną tyrimą, kurio metu bandyta įvertinti baltymų bei triptofano įtaką agresijos vystymuisi, paaiškėjo, kad šunims su dominavimo agresija triptofano papildai ir baltymingos dietos gali sumažinti agresiją, o teritorine agresija pasižymintiems augintiniams mažai baltymų turinti ir triptofanu papildyta dieta gali padėti mažinant probleminį elgesį.

Kaip ten yra su ta genetika

Genas yra DNR molekulės fragmentas, koduojantis informaciją apie polipeptido ar baltymo aminorūgščių seką. Baltymai lemia tam tikrą organizmo požymį ir sudaro organizmo fenotipą. Fenotipas - išorinis genotipo požymis, organizmo savybių, požymių, sandaros struktūrų ir funkcijų visuma, susidariusi per jo individualaus vystymosi procesą. Paveldimumas - organizmo gebėjimas perduoti genetinę informaciją, koduojančią organizmo požymius ir savybes, palikuonims.
Genų nulemtas paveldimumas labai svarbus, bet ne vienintelis veiksnys, darantis įtaką organizmų išvaizdai bei elgesiui. Dauguma genų koduoja informaciją apie įvairių baltymų sintezę ląstelėje. Pastarieji atsako už tam tikrą organizmo veiklą, lemia tam tikrus požymius ir reguliuoja kitus genus.
Chromosoma yra ląstelės branduolio dalis, kūnelis, kurio esminė dalis yra DNR, sujungta su histonais (pagrindiniais ląstelės branduolyje esančio chromatino baltymais). Deoksiribonukleorūgštyje (DNR) užkoduota genetinė informacija, kuri dalijimosi metu perduodama naujoms ląstelėms, o per lytines ląsteles - palikuonims. Chromosomų rinkiniuose genai išsidėstę atitinkamomis poromis - aleliais (alternatyviomis to paties geno atmainomis). Jie visada būna toje pačioje homologinių chromosomų vietoje, arba lokuse. Aleliai yra dviejų rūšių: dominantinis ir recesyvinis (pastarasis vis tiek yra genotipo dalis ir gali būti perduotas kitai kartai, o pasireikš tada, kai susiporuos su identišku recesyviniu aleliu).
Mes puikiai žinome, kad gyvūnų elgesys būna paveldėtas (genai) ir išugdytas (išmoktas). Genai lemia apie 20 - 30 proc. šuns elgesio. Genetika vaidina tam tikrą vaidmenį tokiuose dalykuose kaip “veislės elgesys”, tačiau net ir konkrečios veislės individai gali skirtis. Kai kalbame apie pitbulterjerų etologoją, tema darosi probleminė, kadangi, deja, veislė tapo populiari tarp nusikaltėlių. Šie veisia selektyviai atrinkdami atstovus su didesne agresija. Tarp elgesio problemų, kurios pasitaiko pitbuliams, dažnas atsiskyrimo nerimas, baimė bei agresija šunims.
Smegenys vystosi mokantis, o tinkamai socializuotas šuo gali puikiai tarnaus pasirinktam tikslui. Asmenys, dirbantys su elgesio problemų turinčiais šunimis, teigia, kad tik mažiau kaip 2 proc. jų yra pavojingi iš prigimties ir tai visai nesusiję su veisle. Kaip mokymo metodas naudojamas šuns skriaudimas dažniausiai sukelia nerimą, baimę ir į žmones nukreiptą agresiją. Puikus pavyzdys - istorija apie Michiael Vick pitbultejerus, augintus kovoms. Dauguma jų reabilituoti ir gyvena normaliose šeimose ar net tapo terapijos gyvūnais.

Kas gali lemti agresyvų elgesį

Agresyvų elgesį kontroliuoja daugybė grandinių, vykstančių smegenų neurokortikalinėje ir subkortikalinėje struktūrose. Kaip parodė kačių, žiurkių ir beždžionių tyrimai, žinduolių pagumburis ir centrinė pilkoji medžiaga yra svarbiausios sritys, valdančios elgesio ir agresijos išraiškas bei autonominius agresijos komponentus, įskaitant garsus. Elektrinė pagumburio stimuliacija sukelia agresyvų elgesį. Šioje srityje yra receptorių, kurie gali padėti nustatyti agresijos lygius pagal jų sąveiką su serotoninu (atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant psichinius procesus) ir vazopresinu (dalyvauja agresijos, kraujo spaudimo bei kūno temperatūros reguliavime). Šios sritys turi tiesioginį ryšį su smegenų kamieno branduoliais ir su tokiomis struktūromis kaip migdolinis kūnas ir prefrontalinė žievė. Migdolinio kūno stimuliacija žiurkėnams sukelia agresyvų elgesį.
Kiti tyrimai daugiau dėmesio skiria neurotransmiteriams (jie perneša nervinius impulsus tarp nervinių ląstelių). Cheminių medžiagų, ypač neurotransmiterių, veikla smegenyse turi nemažai įtakos agresijos valdyme. Jų poveikis kinta nuo daugelio veiksnių (pvz., lyties). Tai apima dopamino sistemas, kurios susijusios su dėmesiu ir motyvacija gauti atlygį bei norepinefriną (dar žinomą kaip noradrenalinas), kuris gali turėti įtakos tiek tiesioginiams, tiek netiesioginiams agresyviems atsakams.
Serotonino deficito teorija teigia, jog serotonino trūkumas sukelia impulsyvumą ir agresiją. Maži serotonino perdavimo lygiai paaiškina agresijos potenciją, impulsyvumą, ir gali lemti kitų neurocheminių sistemų sąveiką.
Serotonino 5-HT receptorius koduojantys genai agresiją paprastai slopina. Pelės, kurioms trūksta šio geno, būna agresyvesnės už kitas, dažniau atakuoja. Kalbant apie serotonino 5-HT receptorius koduojančius genus, pagrindinio 5-HT metabolito 5-hydroxyindoleacetic rūgšties smegenų skystyje sumažėja tarp agresyviai dominuojančių šunų. Sidabrinių lapių - artimų šunų giminaičių - prijaukinimas sukelia 5-HT sistemos pakitimus. Farmakologinė ar mitybinė intervencija į 5-HT regionus gali moduliuoti agresyvų elgesį.
Neurotransmiterių sistemos turi daug skirtingų receptorių ir fermentų, reguliuojančių psichoaktyvių medžiagų gamybą ir paskirstymą. Visi šių reakcijų etapai kontroliuojami genų ir gali lemti elgsenos pokyčius. Genai, susiję su serotoninu ir dopaminu, tarp šunų įvairūs, o tarp atskirų genų ir agresyvaus elgesio galimas ryšys. Įmanoma, kad į žmones bei į šunis nukreiptos agresijos turi skirtingus genetinius pagrindus. Nestabilų temperamentą gali lemti ir tokie dalykai kaip inbrydingas.
Hormoniniai neuropeptidai vazopresinas ir oksitocinas taip pat svarbūs sudėtingai žinduolių elgsenai ir prisideda prie agresijos reguliavimo. Vazopresinas itin susijęs su patinų socialiu elgesiu, kuriam priklauso ir agresija, o oksitocinas gali reguliuoti santykius su palikuonimis ir dalyvauti apsauginėje agresijoje.
Su vyriška lytimi ir kūno sudėjimu labai susijęs steroidinis hormonas testosteronas. Tyrimai su gyvūnais nurodė ryšį tarp agresijos ir testosterono kiekio, pvz., graužikams įšvirkštas testosteronas padidina jų agresyvumo lygį. Šis hormonas naudingas reprodukcijai - jis apsaugo nuo tos pačios lyties konkurentų.
Dihidroepiandrosteronas DHEA yra labiausiai paplitęs cirkuliuojantis androgeninis hormonas ir galbūt greit metabolizuojamas į androgenus ir estrogenus. Lytiniai hormonai agresiją reguliuoja veisimosi metu, tačiau nelytiniai hormonai tai atlieka kitais laikotarpiais. Keliuose tyrimuose su paukščiais pastebėta, kad ne veisimosi sezono metu jų organizmuose padidėjo cirkuliuojančio DHEA kiekis. Atrodo, šis hormonas padeda išlaikyti teritorinį elgesį tada, kai lytinės liaukos išskiria mažiau testosterono.
GABA (Gamma-Aminobutryic Acid), nors paprastai daugelyje CNS sinapsių susijusi su slopinančiomis funkcijomis, kartais rodo teigiamą koreliaciją su agresija.
Antinksčių žievės gaminami steroidiniai hormonai gliukokotrikoidai taip pat svarbūs agresijos reguliavime. Kortikosterono injekcijos suaugusioms žiurkėms sukelia agresyvų elgesį, gaunant šio hormono nuolat jos tampa neįprastai agresyvios. Gliukokortikoidai agresijos vystymąsi veikia ir socialiniuose santykiuose - pelės, turinčios mažiau kortikosterono, rečiau dominuoja.
Daugelio rūšių gyvūnų agresija gali būti siejama su feromonais. Pagrindiniai šlapimo baltymai MUPS skatina įgimtą agresyvų pelių patinų elgesį.

Agresijos genetika

Pasak genetinės raidos teorijos, individualūs fenotipo skirtumai atsiranda dėl daugelio genetinių veiksnių, kurių kiekvienas daro tam tikrą poveikį ir sąveikauja su aplinkos veiksniais. Kadangi požymį lemia daugybė veiksnių, viskas yra sudėtingiau negu paprasta Mendelio teorija, kur vienam genui priskiriamas vienas fenotipas.
Praeityje genetinių veiksnių, darančių įtaką agresijos pasireiškimui, ieškota chromosomų sutrikimuose. Dabar agresija tiriama trimis pagrindiniais eksperimentiniais būdais, kurie gali padėti suprasti, kiek elgesiui svarbi genetika. Paveldimumo tyrimai daugiausia dėmesio kreipia į tai, ar tam tikras bruožas (agresija) yra paveldimas ir kaip palikuonys jį paveldi iš tėvų. Mechanizmo eksperimentų metu siekia nustatyti biologinius mechanizmus, kurie gali sukelti tam tikrų genų įtaką tokiam elgesiui kaip agresija. Genetinio elgesio koreliacijos tyrimai naudoja mokslinius duomenis ir bando juos susieti su realiu elgesiu.
Paveldima agresija buvo pastebėta tarp daugelio gyvūnų - kai kurios paukščių, šunų, žuvų ir pelių linijos gali būti agresyvesnės. Atrankinis veisimas parodė, kad įmanoma atrinkti genus, kurie lemia agresyvesnį elgesį. 1983 m. tyrimo metu pavyko išauginti agresyvias peles. Jos nesielgė agresyviau kol buvo jaunutės ir vėlesniais gyvenimo etapais, bet tam tikru vidutinio amžiaus laikotarpiu pradėdavo smurtauti prieš kitas peles.
Diferencijuojant lyčių agresiją tarp pelių kandidatai gali būti Sry (lytį nustatantis regionas Y), esantis Y chromosomoje, ir Sts (steroidų sulfatazės) genai. Sts genas koduoja sulfatazės fermentą, kuris reguliuoja neurosteroidų biosintezę. Jis koreliuoja su pelių patinų agresijos lygiu bei žymiai padidėja patelėms po vaikavimosi ir laktacijos metu.
Neurotransmiterius metabolizuojančio fermento monoamino oksidazės A (MAO-A) tyrimai parodė, kad genai, sukelantys MAO-A trūkumą, žmonėms, kurie vaikystėje susidūrė su tam tikrais veiksniais, sukelia padidėjusį polinkį į smurtą ir nuskalstamą elgesį. Minimasis fermentas paprastai katalizuoja neurotransmiterių dopamino, serotonino ir noradrenalino reakcijas. Jo trūkumas sukelia silpną protinę negalią, kuri susijusi su gebėjimu tvarkytis tam tikrose situacijose, ko rezultatas gali būti agresija.

Tyrimai su šunimis
Šunų elgesio genetika - sparčiai besivystanti tyrimų sritis. Manoma, kad agresijos genas turėtų būti silpnas, tačiau nustatomas remiantis nukleotidų polimorfizmu, susijusiu su veislei būdingais konkrečiais elgesio bruožais. Kaip vienas iš galimų modelių ieškant šio geno įvardijamas unikalus anglų sprigerspanieliams būdingas agresijos sindromas.
Agresiją sukeliančių genų medžioklė - sunkus ir sudėtingas reikalas. Galima pasirinkti kurį nors vieną neuromediatorių, pvz., serotoniną, ir bandyti nustatyti genetinius skirtumus tarp agresyvių ir neagresyvių šunų. Tačiau tie skirtumai gali būti dėl įvairių priežasčių - gal dėl geno, kontroliuojančio neurotransmiterių sintezę, o gal geno, kuris veikia neurotransmiterius inaktyvuojančius fermentus, o gal koks nors genas veikia kitus genus… Tad nekeista, jog kol kas dauguma tyrimų atrodo kaip kapstymasis šieno kupetoje beieškant adatos.
Genetiškai šunis galima suskirstyti į keturias klases. Vienai klasei galima priskirti Azijos veisles - čiau čiau, akitas bei rogių šunis (haskiai). Kita klasė - tai sarginiai šunys, mastifai, buldogai, bokseriai ir Berno kalnų šunys. Trečiąją klasę sudaro ganymo veislės - koliai, Šetlando aviganiai ir kai kurie kurtai (greihaundai). Likusi klasė apima modernias medžioklines veisles - skalikus, paukštšunius, terjerus. Mastifai, buldogai, pitbulterjerai, bokseriai ir t.t. glaudžiai susiję vieni su kitais, jų agresija taip pat gan panaši ir gali būti aiškinama kaip genetinė. Tačiau rotveileriai, neskaitant jų brachicefalinių savybių, šiai grupei nepriklauso.
Teigti, kad egzistuoja kokia nors itin agresyvi šunų veislė, įrodyti sunku - ar net neįmanoma. Nėra tokio dalyko kaip “vidutinis genas”. Veislė (lyginant su šeimininko įtaka) turi labai mažai ką bendro su agresyviu suaugusio šuns elgesiu. Tai rodo Kordobos universiteto (UCO) atliktas tyrimas, apimantis ir tradiciškai agresyviomis iš prigimties laikomas veisles. Pagrindiniais agresiją sukeliančiais veiksniais įvardinti tokie dalykai: pirmasis šuo jo savininko gyvenime, paklusnumo nemokintas šuo, šuns lepinimas, korekcijų nebuvimas reikiamu metu, neapgalvotas šuns įsigijimas, kalės sterilizacija, nuolat ėdalo pilnas šuns dubenėlis, per mažas laiko skyrimas šuniui bei per trumpi pasivaikščiojimai. Veislė, lytis (patinas), dydis (mažas) ir amžius (5 - 7 m.) yra susiję su agresija, tačiau minimaliai, lyginant su šeimininko įtaka.
Vienas iš pirmų elgesio genetikos tyrimų galėtų būti prieš 30 metų atliktas Dmitrijaus Beliajevo ir Liudmilos Trut eksperimentas su lapėmis. Veisimui jie atrinkdavo ramias lapes. Jos laikui bėgant tapo malonios iš prigimties, be to, įgavo dėmes, nulėpusias ausis ir riestas uodegas.
Su agresija gali būti siejami UBE2V2 ir ZNF227 genai (šiuo atveju tirti dėl agresijos užmigdyti šunys - 5 anglų kokerspanieliai, vokiečių aviganis, mišrūnas, lygiaplaukis retriveris, anglų seteris, olandų aviganis ir taksas).
2006 metais buvo atliktas auksaspalvių retriverių serotogeninių genų htr1A , htr1B , htr2A, ir slc6A4 ryšio su agresyviu elgesiu vertinimas. Pagal veislės standartą retriveriai turėtų būti labai draugiški žmonėms, tačiau buvo pranešimų apie ypač agresyviai besielgiančius veislės atstovus. Tyrimas pradėtas todėl, kad nuspręsta, jog kai kuriems retriveriams būdingas agresyvus elgesys, kuris gali būti paveldimas. Tyrime pabrėžiama, kad tai netaikytina kitoms veislėms. Teorija buvo tokia, kad viename iš auksaspalvių retriverių genų, reguliuojančių signalų perdavimą smegenyse, įvyko mutacija. Jei šunys paveldi šią mutaciją, jie linkę būti agresyvūs. Pasirinkti keturi genai, koduojantys serotonino receptorius 1A, 1B bei 2A ir serotonino pernašą ir galintys būti svarbūs agresijai tarp auksaspalvių retriverių. Deja, tarp agresyvių ir neagresyvių auksaspalvių retriverių DNR skirtumų neaptikta. Tirti kandidatai genai tarp agresyvių šunų neparodė jokių svarbių lokusų, kurie galėtų būti siejami su į žmones nukreipta agresija. Išvadose teigiama, kad mažai tikėtina, jog šie genai svarbūs auksaspalvių retriverių agresijoje.
Genetikai iš San Francisko dirba su šunų elgsenos genetikos projektu. Bandoma išsiaiškinti, ar paveldimumas lemia su nerimu (triukšmo fobija, atsiskyrimo nerimas, baimės agresija ir impulsų kontrolės problemos) susijusį elgesį. Tikimasi nustatyti genetinius žymenis, galinčius lemti šunų su tam tikromis elgesio savybėmis atsiradimą. Remiamasi prielaida, kad labai agresyvūs šunys kenčia nuo nerimo, jiems būdinga nenormaliai agresyvi, neproporcinga ar iš konteksto ištraukta elgsena. Tyrėjų teigimu, šis agresijos tipas pastebimas tarp visų šunų veislių atstovų, o nustačius genetinius tokio polinkio žymenis, galima būtų spręsti pačią problemą - skirti specialų mokymą, tinkamai auginti šuniukus, iš veisimo šalinti pernelyg agresyvius individus. Tyrėjai tikisi, kad taip bus galima pašalinti neigiamą stigmą, siejamą su kai kuriomis veislėmis. Tyrime dalyvauja tik grynaveisliai šunys. Projektas pradėtas 2004 m, šiuo metu jis tiria tik borderkolių triukšmo fobiją.
Mokslininkai iš Broad instituto Harvarde ir Masačiusetso Technologijos Universiteto, kur palyginti neseniai atskleistas šunų genomas, naudodami lustų technologiją, tikisi atskleisti genetines kompulsinio šunų elgesio priežastis. Jie naudoja mikrolustus - silicio „padėkliukus”, kurių sudėtyje yra tūkstančiai skirtingų šunų DNR gabalėlių su nežinoma tikslia seka. Mokslininkai gali paimti DNR mėginį ir jį apdoroti taip, kad šis taptų matomas. Tuo pačiu jie gali išsiaiškinti, kaip tiriamų šunų DNR skiriasi nuo „standartinių” DNR.
Ieškodami kompulsinio sutrikimo genų tyrėjai lygino fanatiškai laižančio savo šonus ir įprastai besielgiančio dobermanų, normalaus ir savo uodegą besigainiojančio bulterjerų DNR. Taip pat tyrėjai, naudodami šiuolaikines technologijas, tikisi rasti springerspanielių „įniršio geną.
Kornvelio universiteto veterinarės ir gyvūnų elgesio specialistės Katherine Houpt teigimu, nors veisėjai ir augintojai gal ir nenorėtų to girdėti, didelė dalis springerspanielių yra kandę žmonėms (2005 m. Reisner su kolegomis tyrė šiuos šunimis, tyrimo duomenimis, 65 proc. jų kando pažįstamiems asmenims). Ji drauge su kitais mokslininkais tikisi atskleisti šios agresijos priežastis. Tiriant agresyvesnius šunis laboratorijoje aptikta, kad jiems būdingi žemesni neurmediatorių serotonino ir dopamino lygiai. Kalbant apie anglų springerspanielių atvejį, panaši problema buvo ir tarp zenenhundų, tačiau veisėjai ją eliminavo (apie tai rašoma 1976 m. Van Der Velden ir kt. darbe).
Anglų kokerspanieliai turi agresijos sindromą, panašų į anglų springerpanielių. Anglų kokerspanielių augintojai ir veisėjai pastebėjo, kad, nors dauguma veislės atstovų pasižymi geru elgesiu, kai kurie atskiri individai gali elgtis bjauriai - urzgia ir kandžioja žmones. Pastebėta, kad agresija labiau susijusi su kai kuriomis linijomis, kas rodo jos genetinę kilmę. Tarp anglų kokerspanielių prieš žmones nukreipta agresija aptikta 4 aleliuose iš 16 tirtų lokusų. Visi tirti genai buvo svarbūs smegenų neuromediatoriams. Ankstesni tyrimai pranešė, kad dažniau agresyviai elgiasi vienspalviai (ypač rudi) anglų kokerspanieliai. Gali būti ir taip, kad vienspalviams šunims skiriant daugiau dėmesio, jų savininkai aktyviau kreipiasi į veterinarus bei elgesio specialistus. Dar vieno tyrimo, atlikto su anglų kokerspanieliais, išvadose teigiama, kad 7 savaičių amžiaus šuniukai jau rodo tuos pačius bruožus kaip ir suaugę - ir tai priklauso nuo kailio spalvos, išvadose vėlgi teigiama, kad vientisos spalvos šunys labiau linkę dominuoti negu dvispalviai.
Gyvūnų elgesio klinikoje, esančioje Gyvūnų Medicinos centre, surinkus duomenis apie 245 agresyvaus elgesio problemų turinčius šunis (lojo, urzgė ir kando), auginamus kaip kompanionai, nustatyta, kad daugiau agresijos problemų sukelia patinai, lytis mažiausiai lemia baimės ir grobuonišką agresiją. Dominavimas ir savininkiška agresija pasireiškia kartu, baimės ir intraspecifinė agresijos dažnai pasireiškia po vieną. Taip pat skelbiama, jog daug agresijos problemų susiję su fobijomis bei nerimu. Duomenys parodė, kad agresija plačiai paplitusi daugelyje veislių. Mažiau dominavimo agresijos pastebėta tarp mišrūnų negu tarp grynaveislių šunų.
Žinant, kad agresija tarp nežmoginių primatų ir graužikų gali būti siejama su mažesniu serotonerginiu aktyvumu, Kornelio universitete ištirtas ryšys tarp šunų smegenų skysčio monoamino metabolitų ir agresijos. Tyrime naudotas 21 dominavimo agresija pasižymintis šuo ir 19 kontrolinės grupės atstovų. Matuoti CSF 5-HIAA, MHPG ir HVA. Aptikta, kad tarp agresyviai besielgiančių šunų grupių, lyginant su kontroline, CSF 5-HIAA ir HVA koncentracijos mažesnės. CSF MHPG skirtumų nebuvo. 5-HIAA skirtumai priklausė nuo veislės ir amžiaus, o HVA priklausė nuo veislės. Mažesni 5-HIAA lygiai rasti kandusių be įspėjimo (lyginant su prieš kandimą rodžiusiais kokius nors ženklus) šunų subgrupėje. Ši tyrimas rodo, kad sumažėjusios serotonerginės funkcijos gali būti susijusios su agresyviu šunų elgesiu ir impulsų kontrolės sutrikimais. Gali būti, kad serotoninas dalyvauja moduliuojant visų agresyvių žinduolių elgesį.
Švedijos Žemės ūkio universitete bandyta nustatyti genetinius parametrus, susijusius su šunų elgesio bandymų rezultatais. Testuoti 1813 Labradoro retriveriai (LR) ir 2757 vokiečių aviganiai (VA). Daugelį savybių labiausiai nulėmė lytis ir amžius, o kai kuriems bruožams įtakos turėjo ir gimimo sezonas bei vados dydis. Dauguma gentinių koreliacijų buvo teigiamos. Tyrimo rezultatai rodo, kad dėl sisteminių poveikių koreliacija yra būtina priimant atrankos sprendimus ir kad genetiniai parametrai turi būti atskirai vertinami kiekvienai veislei.
Scott ir Fuller 1974 m. atliko šunų elgsenos skirtumų tyrimą, jo metu buvo įvertinti ne tik kai kurie veislių skirtumai, bet ir kritiniai šunų socializacijos periodai. Tirtos penkios veislės - kokerspanieliai, šiurkščiaplaukiai foksterjerai, basendžiai, šelčiai ir bigliai. Analizuotas jų gebėjimas mokytis naudojantis priverstiniu mokymu, atlygio mokymu ir sprendžiant problemas. Paaiškėjo, kad sėdėjimo mokyme naudojantis pavadėliu (priverstinis mokymas) kokerspanieliai pasirodė geriausiai - greičiausiai ši savybė atsirado kaip atrankos rezultatas atrenkant šunis, kurie pritūptų reaguodami į rankos signalą. Nors dabar medžioklei jie nėra dažnai naudojami, elgesio savybė išliko. Nors visi tyrime dalyvavę šunys išmoko atsisėsti per 10 dienų periodą, buvo skirtumų tarp klaidų, kurias jie darė mokymų pradžioje. Basendžiai kovojo su pavadėliu ir dažnai puldavo į priekį ar atsilikdavo, šelčiai painiojosi treneriui po kojomis, bigliai protestuodami lojo. Atlygio mokyme (šuniui parodoma dėžė su skanėstu, jos pozicija pakeičiama, šuo turi nubėgti ir suėsti jos turinį) viską sparčiausiai atlikdavo basendžiai - greičiausiai dėl to, kad yra labai vikrūs. Tirtas ir problemų sprendimas - šunys, kad pasiektų maistą, turėdavo įveikti U formos barjerą. Iš 6 savaičių amžiaus šuniukų problemą įveikdavo taip pat tik basendžiai. Manipuliavimo užduotį, kur šuo naudodamasis letenomis ar nosimi turi traukti dėžutę su maistu, sėkmingiausiai įveikė irgi basendžiai. Tyrimų metu taip pat paaiškėjo, kad geriausią atmintį turėjo kokerspanieliai, prasčiausią - šelčiai. Basendžiams buvo nesvarbu, kaip jie buvo auginami - ar izoliuoti nuo žmonių, ar ne, vadinasi, identiškas auginimas skirtingų genomų šunims darys skirtingą įtaką.
Kanzaso universitete selektyviai išveistos 5 pointerių kartos - nervingi ir „normalūs”. Tyrimo rezultatuose teigiama, kad nervingumas ar baimė gali būti paveldimi.
Hart ir Miller 1985 m. apklausė 48 veterinarus bei 48 paklusnumo teisėjus apie 56 šunų veislių savybes. Duomenys skirstyti deciliais. Tam tikros charakteristikos atitinkamoms veislėms buvo labai būdingos, pvz., biglius sunku dresuoti, jie prastai saugo namus, dažnai loja, linkę dominuoti prieš šeimininką, vokiečių aviganiai lengvai dresuojami, tačiau destruktyvūs ir gali dominuoti prieš savininką, auksaspalviai retriveriai žaismingi, lengvai dresuojami ir neagresyvūs šunys. Polinkis kąsti vaikams susietas ne su agresija, o su reaktyvumu. Nustatyta ir tai, kad kalės lengviau dresuojamos, o patinai agresyvesni.

Kalbant apie pitbulterjerų agresijos problemą, nėra jokių įrodymų, kad ši veislė (bei visas tipas) pasižymi agresyvesniu, negu kitų veislių atstovai, elgesiu. Bandant išknisti kokias nors agresijos priežastis, daugiausia kas atsitiktų - būtų aptiktas genas, susijęs su agresija kitiems gyvūnams ar gentainiams, artimas kitiems terjerų tipo šunims ar buldogams.
Žinoma, yra tikimybė, kad dėl nevaldomo veisimo ir veisėjų neatsakomybės pasaulį kartas nuo karto išvysta agresyvesni individai (turint omeny, kad dalis specialiai „paveisia” nevaldomus šunis - pvz., tikisi, kad po pakergimo šie taps romesni), kas, kaip žinia, pasitaiko visose veislėse. Tokiu atveju pačios veislės viduje atliekamas tyrimas, kurio metu būtų lyginami agresyvūs ir taikiai besielgiantys gyvūnai, gal padėtų išknisti kokius nors „agresijos genus” - nors, mano nuomone, daug paprasčiau būtų tiesiog nenaudoti veisime piktai besielgiančių šunų. Verta priminti ir tai, kad su retriveriais toks tyrimas neišdegė (matyt adata šieno kupetoje ieškota ne toje vietoje), o kitų veislių analizavimai taip pat iš esmės dar tik „kelyje”.

Norintiems paskaitinėti daugiau:
Genetics of Canine Behavior; KA HOUPT; American College of Veterinary Behaviorists, Animal Behavior Clinic, Department of Clinical Sciences, Received February 6, 2007; Acta Vet. Brno 2007, 76: 431-444.
Animal Breeding and Genomics Centre, Wageningen University, The Swedish Armed Forces, Dog Instructor Center, Department of Animal Breeding and Genetics, Swedish University of Agricultural Sciences; EH van der Waaij, E. Wilsson, E. Strandberg
Norwegian School of Veterinary Science (2010, May 25). Canine aggression and genetic control. ScienceDaily. Retrieved June 12, 2012,
BMC Vet Res. 2010; 6: 34. Published online 2010 June 16. doi: 10.1186/1746-6148-6-34, Differential gene expression in brain tissues of aggressive and non-aggressive dogs; Jørn Våge,1 Tina B Bønsdorff,1 Ellen Arnet,1 Aage Tverdal,2 and Frode Lingaascorresponding author1
Behavior Genetics; Volume 33, Number 5 (2003), 469-483, DOI: 10.1023/A:1025714431089; Behavior Genetics of Canine Aggression: Behavioral Phenotyping of Golden Retrievers by Means of an Aggression Test; L. van den Berg, M. B. H. Schilder and B. W. Knol
Genetics of aggressive behaviour in Golden Retriever dogs; Genetics of aggressive behaviour in Golden Retriever dogs / Linda van den Berg - [S.l.] : [s.n.], 2006 - Tekst. - Proefschrift Universiteit Utrecht
Evaluation of the Serotonergic Genes htr1A , htr1B , htr2A , and slc6A4 in Aggressive Behavior of Golden Retriever Dogs, L. van den Berg , L. van den Berg , 1, 2 M. 1, 2 M. Vos-Loohuis , 1 MBH Schilder , 3 BA van Oost , 4 HAW Hazewinkel, Received April 5, 2007; Accepted October 18, 2007.
http://www.K9BehavioralGenetics.com
http://www.liv.ac.uk/dog-aggression/
Aggressive behavior of dogs kept as companion animals: Classification and influence of sex, reproductive status and breed; Peter L. Borchelt Peter L. Borchelt; The Animal Behavior Clinic, The Animal Medical Center
Effect of dietary protein content and tryptophan supplementation on dominance aggression, territorial aggression, and hyperactivity in dogs. DeNapoli JS , Dodman NH , Shuster L , Rand WM , Gross KL . Department of Clinical Sciences, School of Veterinary Medicine, Tufts University, Grafton, Am Vet Med Assoc 2000 Oct 1;217(7):1012
Comparison of cerebrospinal fluid monoamine metabolite levels in dominant-aggressive and non-aggressive dogs. Reisner IR , Mann JJ , Stanley M , Huang YY , Houpt KA; Department of Physiology, College of Veterinary Medicine, Cornell University, Ithaca, NY 14853, USA.

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapisNaujesnis puslapis »