BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar egzistuoja pavojingos veislės?

Pradėsiu tiesiai ir aiškiai: kąsti gali bet kurios veislės šuo. Tyrimai įrodo, kad įstatymai, nukreipti prieš kelias veisles, nepadeda sumažini atakų skaičiaus. Verta atsižvelgti ir į tai, kad paskui tuos įstatymus velkasi „pašalinio poveikio šleifas“ – ne tik veltui švaistomi pinigai, tačiau ir auga benamių gyvūnų skaičius, diskriminacija, tam tikrus šunis įsigyja nekokios reputacijos asmenys ir t.t. Yra žymiai efektyvesnių priemonių, kurios padėtų išvengti problemos, iš kurių dažniausiai ir aktyviausiai visur minimas visuomenės švietimas, kurį pradėti reikia nuo vaikų. Žinoma, siūlomos ir kitos priemonės, kaip agresyvių individų identifikavimas, pilnai/dalinai finansuojami dresūros užsiėmimai ir pan., įskatint ir jau minėtas švietimo programas, kas būtų žymiai veiksmingesnis bei prasmingesnis laiko/pinigų leidimo būdas, kuriuo galėtų pasinaudoti mūsų Valstybė.

Vienas iš pavyzdžių – ką šiuo klausimu daro JAV Ligų kontrolės centras CDC. Būtent CDC kažkada aktyviai šūkavo apie pavojingiausias šunų veisles, kur pirmavo pitbulterjerai (jų duomenimis ir viena garsia ataskaita neretai remiamasi ir dabar), o vėliau pranešė, kad įkandimų statistika nesuteikia jokio tikslaus apkandžiojimų vaizdo. (1) Dabar Ligų ir kontrolės centras užsiima aktyvia profilaktika ir oficialiai bei akivaizdžiai dalinasi Amerikos veterinarų asociacijos mintimis, kurias galite pamatyti čia: „A community approach to dog bite prevention, American Veterinary Medical Association, Task Force on Canine Aggression and Human-Canine Interactions „

Vis daugiau valstybių, atrodo, pradeda suvokti, kad tam tikrų veislių uždraudimas nepadeda apsaugoti gyventojų nuo šunų atakų. Štai Olandijos vyriausybė, norėdama sužinoti, ar tie minimi įstatymai efektyvūs, užsakė didelį tyrimą. Neturėtų stebinti, kad jo rezultatuose teigiama, jog tam tikrų veislių uždraudimas neveiksmingas bandant sumažinti šunų atakų skaičių – dažniausiai besikandžiojančios veislės nesutapo su oficialiais rizikos grupės atstovais. Tyrimo autoriai teigia, jog norint pagerinti situaciją, reikia analizuoti įkandimo aplinkybes, o prevencines priemones sutelkti į geresnį šunų elgesio supratimą (supraskime: suaugusiųjų bei vaikų švietimą). (2)

2007 m. Ispanijoje atliktas tyrimas įrodė, kad šioje šalyje 2000 m. priimtas pavojingų gyvūnų įstatymas nesumažino šunų sukeltų traumų dažnumo. (3) Italijoje sąrašo, kuriam priklausė 17 veislių, atsisakyta 2009 m. Valdžios teigimu, ankstesni teisės aktai neturėjo jokio mokslinio pagrindo, kadangi pavojingos veislės visai neegzistuoja. (4) Didžiosios Britanijos visuomenė vis palankiau vertina pavojingų šunų veislių įstatymo atsisakymą – 88 proc. gyventojų mano, kad galiojantys teisės aktai visuomenės neapsaugo, o 77 proc. pritartų sprendimui atsisakyti sąrašų. (5)

Kanados patirtis rodo, jog Vinipege ir Manibotoje po mūsų aptariamų įstatymų priėmimo šunų įkandimų tik padaugėjo. Ontarijuje kai kurios veislės uždraustos 2005 metais, o 2010 m. pranešta, kad, nepaisant 5 metus trukusio įstatymo ir šunų naikinimo „nesuskaičiuojamais“ mastais, apkandžiojimų nesumažėjo. (6) Dar 1989 m. Denveryje (JAV) priimtas prieš tam tikras veisles nukreiptas įstatymas, nuo tada daugybė šunų iš savininkų konfiskuota ir nužudyta. Tačiau Denverio gyventojai vis viena dažniau hospitalizuojami dėl šunų įkandimų, negu jų kaimynai neutralūs Boulder gyventojai.

Ir vėl statistika

Statistikos problema ta, kad ji niekada nebūna tiksli. Jei vakar Jūs išgėrėte 10 bokalų alaus, o aš nė vieno, statistiškai mes abu vidutiniškai būsim išgėrę po 5 bokalus alaus. Mums įprasta statistika, kuria dažniausiai naudojamės grūmodami pirštuku, retai įvertina tam tikros veislės populiacijos dydį… O jei ir vertina, remiasi mažai ką parodančiais oficialiais skaičiais, pvz., vienu atveju buvo vertinti tik AKC pateikti duomenys – o juk kinologinių organizacijų JAV yra žymiai daugiau. 58 proc. ką nors užpuolusių šunų Australijoje buvo visai neregistruoti – tačiau jie lyginti su oficialia statistika (7). Jei atsižvelgsime tik į įkandimų skaičiaus ir populiacijos santykį, turėsime tokį reiškinį, kaip vėl toje pačioje Australijoje žiūrint iš vieno kampo nemalonioje srityje pirmaus Tibeto mastifai (nors buvo užfiksuotos tik 2 atakos). (10)

Daug duoda ir faktas, kad apie atakas ne visada pranešama (o kartais kaip ataka užregistruojamas šuns agresijos demonstravimas), veislė ne visada nustatoma teisingai (didokas mišrūnas juodu „balnu“ gali būti išvadintas tiek vokiečių aviganiu, tiek rotveileriu ar dobermanu). Didžiausia įvairių tyrimų problema – neanalizuojamos priežastys (į pastarąsias orientuoti tyrimai pasirodė gan neseniai).

Galime pažaisti. Nuspręskime, kad labai pavojingas ir draustinas šuo yra vokiečių aviganis. Jis didelis, aktyvus, tarnybinis, itin populiarus ir jau nukentėjęs dėl to savo populiarumo. Tada patikėkime statistika. Va išanalizuoti 1994 – 2003 m. oficialiai apkandžiotų jaunesnių kaip 17 m. amžiaus vaikų duomenys (nukentėjo 341 vaikas, vidutinis amžius – 5,9 m.). (8) Vertinant įkandimo riziką, atsižvelgta į veislių atstovavimą bendroje šunų populiacijoje (vadinasi, tyrimas gana rimtas, kaip ir priklauso). Įkandimų dažinis – 0,5 proc. 1000-čiui 0 – 16 m. amžiaus vaikų. Dažniausiai kandžioti 1 m amžiaus vaikai. Šunų įkandimai sudaro 0,31 proc. visų traumų, dėl kurių teko lankytis ligoninėje. 58 proc. kandusių šunų buvo dideli (bent 44 cm aukščio), 28 proc. maži, likusių dydis nežinomas. 89 proc. atvejų buvo galima nustatyti veislę.

Vokiečių aviganių ir dobermanų įkandimai sudarė 37 proc. visų įkandimų, jų populiacija sudaro 13,1 proc. visų šunų. Santykinė rizika būti apkandžiotam vokiečių aviganio ar dobermano penkis kartus didesnė, negu galimybė būti pakandžiotam Labradoro retriverio ar šiaip kokio mišrūno. (8)

(pirmųjų lentelių šaltinis - žr. Nr. 8)

Minint dar vieną tyrimą, kuris „apėmė“ 43 šunis (remtasi pagalbos tarnybų pranešimais), paaiškėjo, kad dažniausiai puola didelių veislių šunys – vokiečių aviganiai (10 atvejų), vokiečių aviganių mišrūnai (5), rotveileriai (7), pitbulterjerų tipo šunys (4), Sibiro haskiai (3). Pavieniais atvejais „prisidirbo“ Sibiro hakio mišrūnas, Labradoro retriveris, dobermanas, akita, australų aviganis bei čiau čiau.(9)

Tačiau mes esame protingi žmonės ir suprantame, kad problema ne veislėje, ar ne? Tad nepulsime dabar kaltinti visų vokiečių aviganių, kad tieji kėsinasi vaikams nuimti skalpus.

Analizuojant priežastis, paaiškėja, kad bent JAV žmones dažniausiai apkandžioja jų pačių augintiniai: trims iš penkių aukų įkanda šeimos šuo. Dauguma atakų užfiksuojamos vasarą ir savaitgaliais (ta pati tendencija, beje, ir Lietuvoje, tai galima sieti su vakarėliais, alkoholio vartojimu, prastesne augintinių bei atžalų priežiūra atsipalaidavus). Kuo daugiau vienoje vietoje vaikų ir šunų, tuo didesnė pavojaus tikimybė. Dar viena iš bėda – nesugebėjimas suvokti šuns kūno kalbos (pvz., ne visada vizganti uodega reikš draugiškumą). Patinai kanda dažniau negu kalės (ypač jei tieji nekastruoti). Dažniausiai problemų pridaro 18 – 24 mėn. amžiaus amžiaus gyvūnai. (9)

Su pitbulterjerų tipo šunų blogais atakų padariniais siejamos ne jų psichikos, o fizinės savybės (jėga), o jų išpuoliams teikiamas neproporcingai didelis dėmesys. (9)

(šios lentelės šaltinis - žr. Nr. 9)

Prisiminkime mažus šunis. Į juos kažkodėl dažnai numojama ranka. Tyrimai rodo, kad mažieji šunys daugiausiai žalos pridaro, kai jie paimami ir priglaudžiami prie kaklo ar veido. (9) 2000 m. JAV spalį mažą mergaitę nužudė Pomeranijos špicas. 2008 m. pavadėliu vedamas čihuahua pašoko ir perkando lūpą dviračiu važiavusiam vaikui. 2005 m. taksas nudaigojo savo 87 metų amžiaus savininkę. (11)

Įsidėmėkime – kanda ne veislės, o tam tikri šunys. Į tai ir reikėtų orientuotis bandant sumažinti nelaimingų atsitikimų skaičių.

Kas domisi šia tema išsamiau, galite paskaityt šiuos darbelius:

Ar tikrai pitbulterjerai kandžiojasi dažniausiai?
Šunų apkandžiojimai Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį
Užpuolė šuo?

Norėdami prisidėti prie kuo aiškesnės situacijos Lietuvoje išsiaiškinimo, užpildykite šią anketą:

Šunų augintojų apklausa

Šaltiniai:

1. http://www.cdc.gov/HomeandRecreationalSafety/Dog-Bites/biteprevention.html

2. Dog bites in The Netherlands: A study of victims, injuries, circumstances and aggressors to support evaluation of breed specific legislation, Jessica M.R. CornelissenCorresponding author contact information, E-mail the corresponding author, Hans Hopster, Wageningen UR Livestock Research, Lelystad, The Netherlands, Accepted 2 October 2009. Available online 29 October 2009.

3. B. Rosado et al, “Spanish dangerous animals act: Effect on the epidemiology of dog bites,” Journal of Veterinary Behavior (2007) 2, 166-174.

4. http://www.iadcro.com/italia.html

5. http://www.prlog.org/11100227-71-agree-with-the-kennel-club-breed-specific-dog-legislation-should-be-repealed.html

6. http://www.torontosun.com/news/torontoandgta/2010/04/28/13753106.html

7. Research Analysis of Dog Attacks in Australia, Central Coast Pet Services, Posted on August 24, 2011,

8. Analysis of Dog Bites in Children Who Are Younger Than 17 Years, Johannes Schalamon, Herwig Ainoedhofer, Georg Singer, Thomas Petnehazy, Johannes Mayr, Katalin Kiss and Michael E. Höllwarth, Pediatrics 2006;117;e374

9. Dog bites to humans—demography, epidemiology, injury, and risk; Karen L. Overall, MA, VMD, PhD, DACVB, and Molly Love, MSN, GUIDE—JAVMA—22837—3tabs—3figs—Overall—JLS—GCG—vetmedtodaySR,

10. Division of Local Government, Department of Premier and Cabinet, Council Reports of Dog Attacks in NSW, 2010/11, March 2012

11. http://www.lawyerfordogbite.com/dangerous-dogs/presa-canario-fatal-attacks-on-humans-and-dog-bite-statistics.html

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapisNaujesnis puslapis »