BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie mitines pabaisas

Kai buvau dar pakankamai maža, kad neskirčiau jokių šunų veislių, per televiziją kartą pamačiau šeimyninį filmą „Džokas iš Bušveldo“. Dabar jau žinau, kad tas kūrinys paremtas tikra istorija apie realų Stafordšyro bulterjerą. Įdomu tai, kad tas puikus gyvūnas mane sužavėjo labiau negu visos lesės ar dalmatinai, o filmo pabaiga traumavo stipriau negu naujai ekranizuotas Hačiko ar liūdnas Marlio galas. Visą laiką galvodavau, ar tas Džokas turi kokią nors veislę, kol kartą, likimui savaip sudėliojus įvairių atsitikimų virtinę, vienoje rusiškoje knygelėje užmačiau panašų šunį su visu pavadinimu. Tada mano svajonė įgijo formą – ji turėjo pavadinimą.

Dabar jau nemažai metų auginu amerikiečių Stafordšyro terjerę ir stebiuosi, kiek neteisybės, mitų bei nesupratingumo supa šiuos šunis. Turbūt daug kas žino, kad mūsų šalyje gali būti uždrausti koviniai šunys, kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai, kitaip sakant, ir garsiajame “sąraše” esantys šunys be dokumentų.

Neįsivaizduoju, kaip mūsų liaudžiai reikia išaiškinti, jog pitbulterjerų tipo šunys nėra, nebuvo ir nebus skirti apsaugai ar nusikaltėlių sulaikymams – tam darbui naudotos kitos veislės (itin „šabloniniai“ čia vokiečių aviganiai ar dobermanai). Be to, jie nebuvo auginti vien tik kaip „kovos mašinos“. Daugelis šių šunų palaidi lakstydavo fermose ar miestuose. Tūkstančiai praėjusio šimtmečio pradžios berniukų amerikiečių augo su pitbulterjerais. Ta veislė buvo dievinta – iki dabar išlikę gausybė atvirukų, kur šie šunys pozuoja ne tik su rimtais vyrais, bet ir su mažais vaikais, staiposi reklaminiuose stenduose ar net įkūnija pačias JAV. Tada jie buvo filmų žvaigždės, o jų suvaidinti personažai spinduliavo komizmą, o ne baimę.

Vėliau kažkas pasikeitė – per palyginti trumpą laiką visuomenės akyse pitbulterjerų tipo šunys virto žudikais, nestabilios psichikos mutantais. Apie juos pradėjo sklandyti vis daugiau ir daugiau mitų – nuo „susirakinančių“ žandikaulių iki ypatingos agresiją lemiančios hormoninės sistemos. Kažkodėl daugeliui tokios su realybe prasilenkiančios kalbos itin įdomios.

Iš tiesų pitbulterjerų tipo šunys pagal „agresijos laipsnį“ nesiskiria nuo kitų šunų. Amerikiečių temperamento testų organizacija teigia, kad 82 proc. pitbulterjerų išlaiko temperamento testus, tai labai geras rezultatas lyginant su bendra šunų populiacija – 77 proc.

Šunys nėra mašinos. Kaip ir visų kitų gyvų organizmų, jų elgesys priklauso nuo genetikos (paveldėjimo) ir aplinkos. Ar šuo kels pavojų žmonėms, daugiausia priklauso nuo to, kaip šeimininkas jį prižiūri. Dauguma apkandžiojimo atvejų būna dėl kažkieno atsakomybės jausmo nebuvimo, o ne dėl šunų kaltės. Pitbulterjerai, kaip ir kiti šunys, nepasižymi agresyviu elgesiu be priežasties ar provokacijos. Jei šuo yra pernelyg agresyvus, tai dažniausiai būna dėl neteisingai suprantamo jo elgesio, socializacijos trūkumo, netinkamo auginimo ir laikymo arba ligos.

Taip atrodo lapė po medžioklės taikiais šunimis - skalikais

Taip atrodo lapė po medžioklės su "taikiais" šunimis - skalikais

Daugelio daroma klaida – medžioklės (persekiojimo), apsaugos ir kitų instinktų prilyginimas agresijai. Kalbant apie „agresiją“ smulkesniems gyvūnams, juos gaudyti, pjauti ir ėsti linkę daugybė šunų. Daugelis darbinių, ypač medžioklinių, šunų veislių gali kelti pasibjaurėjimą – kunhaundai pasiunta pamatę meškėnus, fokshaundai gali netgi pulti į lapę panašius šunis (ar matėte kada gaujos fokshaundų pagautą ir sudraskytą lapę?), greihaundai be kalbų bandys pačiupti ir sudraskyti triušį. Net draugiškasis biglis norės pagauti ir paskersti triušį, jei tik tam atsiras galimybė. Tačiau visi žino, kad greihaundas, kunhaundas, fokshaundas ar biglis yra labai draugiški su žmonėmis. Tas pats su koviniais šunimis. Jie daugybę metų veisti, kad pyktų ant kitų gyvūnų, bet ne ant žmonių (beje, šunų, kurių protėviai kovojo, turime ne vieną veislę – tai anglų ir prancūzų buldogai, šarpėjai, bokseriai, akitos ir t.t.).

Paprastai „visažiniai“ mėgsta pasakoti, kad pitbulterjero nasrų suspaudimo jėga neįtikėtinai didelė. Už daugelį tokių legendų „atsako“ žurnalistai. Pvz., nemažai mitų apie neįtikėtiną pitbulterjerų jėgą, išvadindamas juos bene stipriausiais planetos gyvūnais, paskleidė „Los Angeles Times“. Žinoma, lyginant su jų svoriu, šie šunys turi stiprų sukandimą, tačiau tai nereiškia, kad jie pasižymi supermeniškomis galiomis. Pitbulterjero įkandimas žalingesnis, negu toipudelio, bet ne menkesnis negu kokio biglio įsegimas į pagrindinius vaiko odos nervus taip, kad tas veidas taptų paralyžiuotas.

Daug kas tiki ir tuo, kad pitbulterjerų žandikauliai „susirakina“. Buvo atlikta keletas tyrimų, kurių metu tirta pitbulterjerų kaukolės, žandikaulių ir dantų struktūra. Nustatyta, kad, proporcingai pitbulterjerų dydžiui, žandikaulių struktūra ir morfologinės funkcijos nesiskiria nuo bet kurios kitos šunų veislės. Nėra absoliučiai jokio įrodymo, kad ši veislė gali turėti kokį nors „užrakto mechanizmą“, unikalią dantų sistemą ar žandikaulio struktūrą. Taip, jie gali į ką nors stipriai įsikibti, tačiau įsikibę neretai „taisos“, „perkandinėja“, o šį polinkį paveldėjo iš savo protėvių buldogų, kurie tais gerais senais lakiais, kai dar buvo vikrūs ir energingi, kabindavosi įsiutusiems buliams į snukius.

Kalbos apie pitbulterjerų nejautrumą skausmui – taip pat iš piršto laužtos. Pitbulterjeras turi tokią pat nervų sistemą, kaip ir bet kuris kitas šuo. Jis jaučia skausmą. Istoriškai šie šunys veisti taip, kad toleruotų ar ignoruotų diskomfortą bei skausmą ir baigtų užduotį. Tačiau iš tiesų kai kurie pitbulterjerai virsta bailiais cypliukais net kai prireikia paprasčiausios vakcinacijos.

Pitbulterjerų tipo šunys – puikūs terapijos gyvūnai. Jie iš prigimties švelnūs su žmonėmis, rodo nuostabų susitvardymą tokiose situacijose, kur kitos veislės reaguotų netinkamai. Tai itin svarbu dirbant su sunkiai judančiais (vežimėliuose) ar turinčiais sensorinių problemų (pvz., per smarkiai suspaudžiančių tai, ką laiko) žmonėmis. Aišku, pitbulterjerai reaguoja į diskomfortą, bet ne agresyviai. Kitos veislės šuo tokioje situacijoje gali urgzti ar įkąsti. Įprasta, jog pitbulterjerai ramiai iškenčia, kai kiti žmonės jiems užlipa ant kojų.

Daug sako ir šio tipo šunų, paimtų iš prieglaudų, istorijos. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse išgelbėti tokių veislių šunys, net jei anksčiau buvo skriausti, kankinti ar naudoti kovoms (o tai vyksta dažnai – atrodo, šis šunų tipas tapęs „atpirkimo ožiu“), žmonėms nerodo jokios agresijos, labai stengiasi įtikti. Tai įrodo ir didelio dėmesio visame pasaulyje sulaukęs Michael Vick kovoms naudotų pitbulterjerų išgelbėjimas – nors iš pradžių laikyti pavojingais, nekontroliuojamais gyvūnais ir kaltinti, jog prieglaudose užima „padorių“ šunų vietą, beveik visi jie rado naujus namus (dalis įsikūrė šeimose su mažais vaikais), o kai kurie „dirba“ terapijos šunimis. Arba stipriai apleistas kurčias Argentinos dogo mišrūnas Nico – nuotraukos iškalbingesnės už pačią istoriją.

Daugeliui nepamirštama ir Gypsy – sunkiai sužalotos, frankenteiniškos išvaizdos pitbulterjerės istorija (radusieji ją pavadino paprastai – „kruvina betvarkė“). Kalytei amputuota priekinė koja ir atlikta daugybė rekonstrukcinių operacijų. Nors tikrų namų ji niekada nerado, dažnai lankydavosi senelių slaugos namuose ir nepasižymėjo agresyviu elgesiu. Kažkada buvusi benamė pitbulterjerė (beje, ir kurčia) Saša gavo Raudonojo Kryžiaus „Metų gyvūnų herojaus“ apdovanojimą už darbą su rizikos grupės jaunimu – ji padeda kalintiems vaikams pozityviai bendrauti su aplinkiniais.

Pitbulterjero mišrūnas Oogy su nuplėšta kairės galvos pusės oda bei ausimi ir sutraiškytu žandikauliu buvo priglaustas šeimos su dviem vaikais. Dabar apie šį šunį netgi parašyta knyga.

2010 metų spalį pitbulterjeras iš Kalifornijos gaisro metu pažadino visą šeimą ir, siautėjant liepsnoms, savo kūnu nuo ugnies dengė vieną iš namuose gyvenančių mergaičių. Šuo patyrė sunkius nudegimus bei apsinuodijo dūmais, tačiau išgyveno.

Garsusis „The Dog Whisperer“ Cesar Millan apie pitbulterjerus yra pasakęs taip: Mes linkę Labradoro retriverius laikyti mylimiausia Amerikos šunų veisle ir garbiname Lesę ar Rin Tin Tiną… Aš rekomenduoju žmonėms šunis gelbėti nepriklausomai nuo to, kokios veislės jie yra. Aš pripažįstu, kad pitbulterjeras – galinga veislė. Žmonės gali nukentėti, jei ta galia nėra kontroliuojama. Džeko Raselo terjeras yra mažesnis, jo galima žala mažesnė, tačiau tai vis dar galinga veislė. Agresija yra agresija. Žmogus su šautuvu, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio tas šautuvas yra, vis tiek bus pavojingas. Tačiau iš tiesų pavojingas yra žmogus už šuns.

Kas vyksta kitose šalyse

Kitų šalių patirtis draudžiant tam tikras šunų veisles nieko gero nedavė. Pavyzdžiui, ispanai net atliko tyrimą, norėdami išsiaiškinti, ar prieš oficialiai pavojingomis laikomas veisles nukreipti teisės aktai turėjo poveikį. Paaiškėjo, kad dešimt metų iki įstatymo priėmimo incidentų, susijusių su šunų apkandžiojimais, buvo mažiau. Be to, dėl daugelyje incidentų „dalyvavo“ ne oficialiai pavojingomis laikomos veislės, o vokiečių aviganiai ir mišrūnai. Rezultatuose teigiama, kad Ispanijos teisės aktų, nukreiptų prieš konkrečias veisles, įgyvendinimas davė mažai naudos mažinant šunų apkandžiojimų skaičių. Europos veterinarų federacija taip pat teigia, jog nėra jokių mokslinių ar statistinių įrodymų, rodančių įstatymų, draudžiančių kovinių ar agresyvių šunų veisles, veiksmingumą mažinant apkandžiojimų dažnį ar sunkumą. CDC (JAV Ligų kontrolės centro) teigimu, nėra nustatyta tam tikrų veislių, kurios būtų labiau linkusios žudyti ir kandžioti, tad šia sritimi formuojama politika nėra tikslinga. Associated Press-Petside.com atlikta apklausa parodė, jog 71 proc. amerikiečių teigia, kad bet kokios veislės tinkamai augintas šuo nekels pavojaus.

Jungtinėje Karalystėje įstatymas, ribojantis tam tikrų šunų auginimą, priimtas nuo 1991 metų, tačiau atakų nemažėja - britai jau pradeda kalbėti apie naują šunų kontrolės įstatymo projektą, kadangi nelogiška bausti veisles, o ne šeimininkus. Vokietijoje pastebėta, kad uždraudus „pavojingus“ šunis, pradėjo gausėti „draugiškomis“ laikomų veislių atstovų išpuolių (tokių, kaip Labradoro ar auksaspalviai retriveriai). Be to, Vokietijoje pagal žmonių apkandžiojimus pirmauja rotveileriai, vokiečių aviganiai, dobermanai, bigliai, taksai ir panašiai. Prancūzų veterinarai, draudimo bendrovės ir gydytojai po prieš tam tikras veisles nukreiptų įstatymų priėmimo nepastebėjo jokio įkandimų atvejų sumažėjimo. Žmones ten dažniausiai kandžioja vokiečių aviganiai, mišrūnai, belgų aviganiai, kokerspanieliai, Labradoro retriveriai, pudeliai ir t.t. Norvegijoje dažniausiai skundžiamasi dėl aviganių, dobermanų, suomių medžioklinių šunų, pekinų, taksų, šnaucerių, kolių, dogų, pudelių, rotveilerių ir biglių atakų.

Italijoje bei Olandijoje šunų sąrašų atsisakyta. Anksčiau italai pavojingomis laikė keliolika veislių. 2003 metais jie kiek persistengė ir „juodąjį sąrašą“ jau sudarė virš 90 veislių. Galų gale jie pripažino, kad ankstesni įstatymai nesumažino šunų išpuolių skaičiaus ir kad veislė negali nurodyti, ar šuo bus agresyvus bei pavojingas. Pagal naują įstatymą, veterinaras atsako už atskirų šunų, kurie, jo nuomone, gali sudaryti potencialą rizikos grupę, registro sudarymą. Visi šunys laikomi lygiais – nepriklausomai nuo jų veislės ar dydžio.

Prevencinės priemonės

Yra žymiai veiksmingesnių prevencinių priemonių, kurios galėtų gyventojus apsaugoti nuo šunų apkandžiojimų. Pirmiausia reikia atlikti išsamius statistinius tyrimus mūsų šalyje, kurių metu būtų išsiaiškinta, kodėl žmonės dažniausiai apkandžiojami. Įstatymus priimti bei prevencinių priemonių imtis reikėtų atsižvelgiant į rezultatus, o ne todėl, kad „taip daro anglai ar amerikiečiai“. Reikalingas ir prevencinis visuomenės švietimas, pradedant nuo darželinukų bei mokinių, be to, tai reikia daryti visos šalies mastu. Kovinių ir agresyvių šunų veislių sąrašą reikėtų naikinti, o įstatymus orientuoti į agresyviai besielgiančius šunis auginančius asmenis. Šuns apkandžiotas asmuo nematys jokio skirtumo, kuo skiriasi oficialiai agresyviu laikomo Kaukazo aviganio padaryti sužalojimai nuo vidurio Azijos aviganio, kuris laikomas „normaliu“ šunimi. Beje, naudinga galėtų būti ir savivaldybių finansuojamos nemokamos pamokėlės būsimiems ar ką tik iškeptiems šunų augintojams ar net dresūros užsiėmimai – daugelis dresuotojų gali patvirtinti, kad dresuoti labiau reikia ne šunis, o jų šeimininkus.

Pabaigai – Gandhi mintis:Tautos didybė ir moralė gali būti matuojama pagal tai, kaip mes elgiamės su mūsų gyvūnais“.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »