BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pietų Rusijos aviganiai

Pietų Rusijos aviganiai, neretai mūsuose dar žinomi kaip „jūžakai“ (sutrumpintas rusiško pavadinimo Южнорусская овчарка variantas), bene labiausiai vertinami dėl neįtikėtinos savo ištikimybės šeimininkui ir puikų apsauginio savybių. Tai labai protingi, drąsūs, pasišventę savo pareigoms šunys – ne veltu didelės avių bandos saugojimui pakakdavo vos kelių šunų.

Istorija

Egzistuoja bent kelios Pietų Rusijos aviganių kilmės versijos, o šunininkai dėl jų ginčijas iki dabar. Viena teorija teigia, kad Pietų Rusijos aviganiai – ne vietinė veislė, juos vienija bendra kilmė su senaisiais prancūzų ir senaisiais anglų aviganiais. Pasak kitos teorijos, Pietų Rusijos ir europietiškų aviganių kilmės visiškai skirtingos. Pietų Rusijos aviganių ir Kostromos skalikų kaukolės pagal išmatavimus itin artimos vilkų kaukolėms. Tokie panašumai rodo, kad šie šunys tiesiogiai kilo iš vilkų ir nėra susiję su Bronzos amžiaus šunimis Canis matris optimae, kurie laikomi aviganių iš Europos protėviais – kitaip tariant, Pietų Rusijos aviganių ir Bronzos amžiaus aviganių kilmės linijos visiškai skirtingos, greičiausiai visai kiti vilko porūšiai. Su Europos aviganiais šiuos šunis vienija tik kai kurie išvaizdos panašumai.

1797 metais iš Ispanijos į Rusiją atgabenta daugybė avių merinosų ir jas lydinčių aviganių. Didžiausia ir žinomiausia avių „kolonija“ įsikūrė Askanija Novoje, didelėje teritorijoje Kryme. Iki to laikotarpio avis saugodavo vietiniai į vilkus ir kurtus panašūs šunys. Pietų Rusijos aviganiai rašytiniuose šaltiniuose minimi anksčiau, negu buvo įsteigta Askanija Nova ir, atrodo, per tuos daugybę metų jų išvaizda nelabai pakito. Šiaip ar taip, ispaniškąsias avis atlydėję nedideli austriški aviganiai stepėse turėjo mažai vertės – teritorijos didelės, merinosų bandos instinktas stiprus, gebėjimas varyti bandą neaktualus, užtat būtinos geros šuns apsauginės savybės. Kadangi tose vietose reikėjo didelių šunų, manoma, kad naujai pasirodžiusius aviganius kryžmino su totorių (Kaukazo tipo) aviganiais, Krymo kurtais, vengrų komondorais…

Askanija Novoje veisimas ilgą laiką vyko Falz-Fein šeimoje, kuri praktiškai ir valdė teritoriją. Iki 1850 metų Pietų Rusijos aviganiai buvo plačiai paplitę – pasak įrašų, ten lakstė apie 2000 šunų. 3 – 5 šunys prižiūrėdavo maždaug 1000 – 1500 avių bandą. Avininkai veisimui atrinkdavo tik stiprius, didelius ir piktus šunis. Daugiausia šių šunų lakstė Krymo stepėse, Voronežo, Volgos regionuose, tai pat jų buvo ir Kaukazo stepėse (kur atsirado jų bei Kaukazo aviganių mišrūnų trumpais tiesiais plaukais, su „ūsais“ ir „barzdomis“) ir netgi Sibire, tačiau patys geriausi šunys buvo surinkti Askanija Novoje. 1870 metais „jūžakų“ skaičius buvo itin didelis, o tada dėl melioracijos, grūdinių augalų auginimo, spartaus vilkų nykimo pradėjo mažėti.

1917 - 1921 m. Rusiją siaubė Pilietinis karas. Neaplenkė jis ir Askanija Novos. Beveik visa teritorija buvo išplėšta ir sunaikinta. „Bedarbiais“ liko apie 5000 šunų. Daugelis jų žuvo, kiti išsilakstė ir bastėsi alkani, aplinkiniuose kaimuose bei kaimeliuose ieškodami maisto… dalį jų piemenys parsigabeno į namus. Didžiąją dalį šunų teko nušauti ir dėl to, kad jie nepripažindavo pasikeitusių šeimininkų. Žinoma istorijų apie iš zooparko pabėgusius ir nušautus šunis, pasprukusius iš namų medžiotojai taip pat pyškindavo kaip paprastus benamius. Sakoma, kad 1923 metais Askanija Novoje liko tik viena grynaveislė kalė. Galų gale šių šunų mylėtojai pasiekė tiek, kad pabėgusius aviganius bandydavo grąžinti šeimininkams, o ne „sudorodavo“ vietoje. Tiesa, aviganių skaičius mažėjo ir dėl pačių piemenų kaltės – dalis šunų „be pėdsakų“ dingdavo stepėse, slapta iškeliaudavo automobiliais ar tankais, ir po šiai dienai niekas nežino, kur tie šunys pasidėjo… Kai 1923 metais į Askanija Nova atvyko prof. A. Brauner, ten jis rado vos kelis jaunus aviganius. Padedamas karinių veislynų, piemenų bei entuziastų jis pradėjo rinkti šunis veisimui. 1928 metais jų veisimo centru tapo Džankoj. Šunų skaičius pradėjo augti, kai kurie jų netgi pasiekė tokius miestus kaip Maskva. 1929 metais neretai juos dar vadindavo ne veisle, o tipu, tačiau jau 1928 - 1930 metais Pietų Rusijos aviganiai pradėjo dalyvauti parodose. Jie rodyti Maskvos, Ukrainos, užsienio teisėjams, kurie pripažino, jog tai – sena garbinga veislė. Ypatingos svarbos jiems buvo 1939 m. Simferopolyje surengta paroda, kurioje dalyvavę šunys buvo itin panašūs pagal išvaizdą bei kokybiški reproduktoriai – būtent ši paroda leido įvertinti veislės progresą.

Deja, prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas vėl smogė pagrindiniams veislynams, kai kurie jų, įskaitant ir esantį Džankoj, buvo visiškai sunaikinti. Maskvoje ir Kryme liko vos keli „jūžakai“, Leningrade suskaičiuoti „net“ 5 veislės atstovai. Žinoma, entuziastai vėl mėgino veislę atkurti. Kadangi grynakraujų šunų buvo itin mažai, juos kryžmino su nežinomos kilmės, bet panašaus tipo gyvūnais. 1947 ir apie 1970 m. kraujo „šviežinimui“ panaudoti komondorai. Deja, dėl blogos ekonominės padėties (dauguma žmonių negalėjo sau leisti auginti tokių šunų) ir naujų mados vėjų (ėmė populiarėti užsienio veislės) Pietų Rusijos aviganių skaičius liko palyginti nedidelis.

Išvaizda

Pirmasis Poetų Rusijos aviganių standartas pasirodė 1931 metais. Nuo senų laikų veislės išvaizda nedaug pakito. Tai didesni negu vidutinio dydžio, stiprūs, energingi šunys su vyraujančia aktyvia gynybine reakcija. Jų raumenys „sausi“ ir stiprūs, kūno forma kiek „ištempta“. Skirtumai tarp lyčių ryškūs. Pagal naujesnius standartus, patinų ūgis nuo 65 cm, kalių nuo 62 cm, o 1931 m. standarte patinams buvo „duota“ 62 – 70 cm, kalėms 60 – 62 cm. Aukščio ties ketera ir kūno ilgio santykis 9:10, kaukolės ir snukio ilgių santykis – 6:5. Krūtinė sudaro 45 – 48 proc. aukščio ties ketera. Prekinių kojų ilgis (matuojant nuo žemės iki alkūnių) sudaro 52 – 55 proc. aukščio ties ketera. Pagal garsų senesnių laikų kinologą A. P. Mazoverą, šunų aukštis uodegos lygyje lygus ūgiui ties ketera ar 1 – 2 cm aukštesnis.

Dėl didelio kailio kiekio galva atrodo plati ir trumpa, tačiau iš tiesų ji ilga, pleišto formos, siaura ir smailoka. Kaukolė vidutinio pločio, ties kakta plokščia. Pakaušio gumburas ir skruostikaulių lankai gerai išvystyti. Perėjimas iš kaktos į snukį („stopas“) matomas, bet ne pernelyg staigus. Snukis truputį trumpesnis negu pusė galvos ilgio, po akimis gerai užpildytas, nosies link kiek smailėjantis. Žandikauliai stiprūs. Nosies veidrodėlis platus, gerai išvystytas, visada tamsios spalvos. Lūpos gerai prigludusios, juodos. Dantys dideli, balti, gerai prigludę vienas prie kito, komplektas pilnas (42). Kandžiai auga vienoje linijoje. Leidžiami dvigubi premoliarai. Sankanda žirkliška. Nulaužti kandžiai neįtakoja sąkandžio nustatymų ir vertinant šunis parodoje neturi įtakos. Akys ovalios, nedidelės, tamsios, tiesios, toli viena nuo kitos. Vokai juodais kontūrais. Ausys išaugusios pakankamai aukštai, vidutinio dydžio, trikampės, kabančios, prigludusios prie skruostų. Kaklas sausas, raumeningas, vidutinio ilgio (apytiksliai lygus galvos ilgiui), sudaro 40 laipsnių kampą su nugaros linija.

Ketera ilga, gerai išvystyta. Ūgis ties ketera ne aukštesnis už ūgį ties kryžkauliu. Nugara plati, raumeninga, stipri, kiek išlenkta į viršų, su juosmeniu sudaro nedidelį lanką, ties kuriuo ir yra aukščiausias viršutinės kūno linijos taškas. Juosmuo neilgas, platus, raumeningas, išlenktas, elastingas. Strėnos plačios, raumeningos, kiek nuolaidžios, vidutinio ilgio. Krūtinės ląsta plati, skerspjūvis ovalo formos, šonkauliai kiek suplokštėję. Pilvas vidutiniškai įtrauktas.

Uodega ilga, bet ne ilgesnė kaip iki kulnų, gale būdingas kabliukas. Dažnai paskutiniai slanksteliai būna suaugę. Ramaus šuns uodega nuleista, džiugaus pakyla iki nugaros linijos. Leidžiama kablio ir pusmėnulio formų uodega.

Priekinės galūnės sausos, raumeningos, iš priekio tiesios, lygiagrečios, vidutiniškai plačiai pastatytos. Užpakalinės sausos, raumeningos, žiūrint iš nugaros pusės, laikomos kiek plačiau negu priekinės kojos. Pėdos ovalios, stiprios, lenktos. Judesiai laisvi, sklandūs, elastingi. Būdinga eisena – atsipalaidavusi risčia. Judant ketera ir strėnos laikomi viename lygyje, galva žemiau nugaros ar nugaros lygyje.

Oda standi, be jokių klosčių, nesudaro raukšlių. Kailis ant kūno, galvos, kojų ir uodegos kietas, ilgas, šiurkštus, storas, gauruotas su bangelėmis ar tiesus, ant galvos sudaro „kirpčiukus“, kurie dengia akis, „ūsus“ ir „barzdą“. Kailį apie akis patariama pakirpti, kad netrukdytų šuniui matyti ir neerzintų akių. Kailis ant galvos minkštesnis, negu ant liemens. Pavilnė ilga, stora. Kailio ilgis – ne mažiau kaip 10 cm. Pageidaujamas ilgis – 20 cm ar daugiau. Kinologas A.P. Mazoveras rašė, kad „jūžakų“ kailis paprastai siekia 10 – 15 cm, nors pasitaiko individų su 30 – 35 cm ilgio kailiu. Spalva balta, balta su pilku ar gelsvu atspalviu, įvairių atspalvių pilka, balta su pilkomis ar geltonomis dėmėmis, pilka ar šiaudų spalvos. Pasak A. P. Mazovero, pasitaiko šunų pilka pavilne, kas kailiui suteikia melsvą atspalvį. Bet kokiu atveju nosis, akių vokai ir lūpos juodi (Mazorevas baltiems individams„leisdavo“ iki šviesiai rudos spalvos akis, pilką ar tamsiai rudą nosį). Nagų spalva bet kokia.

Charakteris

Pasitiki savo jėgomis, nepatikliai žiūri į svetimus žmones. Neišrankūs, lengvai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų, temperatūrų skirtumų. Daugiausia naudojami kaip turto ir patalpų sargai. Labai gyvybingi, sargūs, mėgsta lyderiauti. Kažkada TSRS „jūžakams“ buvo keliami dideli reikalavimai. Pavyzdžiui, jei parodoje šuo maistą paimdavo iš kieno nors kito, išskyrus šeimininką, jis būdavo diskvalifikuojamas. Kai kuriuose kariniuose veislynuose būdavo veisiami šunys, pasižymintys ekstremalia agresija. Tačiau, kaip žinia, laikai pasikeitė – tad pasikeitė ir taisyklės. Pasak naujausių standartų, nekontroliuojama agresija priskiriama defektui, dėl kurio šuo diskvalifikuojamas iš parodos. Nors 1980 m. Europą pasiekę Pietų Rusijos aviganiai buvo agresyvesni negu dabartiniai šunys, tai nereiškia, kad šiandieniniai veislės atstovai yra „minkšto“ ir „pūkuoto“ temperamento.

Dėl vešlaus kailio atrodo gremėzdiški ir netgi labai draugiški – tačiau iš tiesų jie neįtikėtinai vikrūs ir greiti apsaugininkai. Jie pikti, nepatiklūs, bebaimiai ir pakankamai agresyvūs, o tuo pačiu ir ramūs. Patinai labiau linkę dominuoti, stipresni ir didesni už kales, tad juos valdyti sunkiau.

Šeimininkui Pietų Rusijos aviganis suteiks ypatingą saugumo jausmą. Deja, nepatyrę žmonės dažnai pridaro daug klaidų – šiuos šunis būtina dresuoti. Norintis tokio šuns privalo būti itin atsakingas, turėti žinių apie šunų prigimtį, būti patyręs šunų auginime ir turėti galimybę augintiniui skirti daug laiko tiek dresūrai, tiek tinkamam fiziniam krūviui.

Tai neįtikėtinai ištikimas šuo. Sakoma, kad Pietų Rusijos aviganio pasaulis padalintas į dvi dalis – „mano šeima“ ir „ne mano šeima“. „Šeima“ – tai žmonės ir gyvūnai, šunį supantys nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Būtent todėl svarbu, kad šuniukas naujus namus pasiektų ne vyresnis kaip 8 – 10 sav. amžiaus – po to jam gali būti sunku prisitaikyti. Asmuo, kuris namie pasirodo kartą savaitėje, „šeimai“ jau nepriskiriamas. Nepatariama šio šuns palikti vieno su vaikais – peštynių atveju jis kategoriškai šoks ginti „savo šeimos“ atstovą.

Pietų Rusijos aviganiai pasižymi puikia sveikata. Nėra žinoma jokių specifinių sveikatos problemų, nors kartais gali pasitaikyti epilepsija, displazija, širdies nepakankamumas, entropija… Gyvena apie 10 – 12 metų. Kailį reikia reguliariai šukuoti. Būtina prižiūrėti ausis, patartina kasdien valyti snukį. Kai kur šių šunų vilna naudojama megztiniams (sakoma, kad jie puikai gydo reumatą).

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapisNaujesnis puslapis »