Aloha, draugai šauniausi, nuostabiausi ir puikiausi. Galų gale po ilgų valkatavimų grįžo mano šefė. Atrodo, ją labai graužia sąžinė – šiaip ar taip, aš buvau geras šuniukas, lojau tik dvi paras, tad, kad išpirktų savo kaltę, išsivedė mane į tokį pusė velnio žygį po kažkokias pievas. Tame stebuklų kupiname (kad ir turinčiame nuobodoką landšaftą) krašte dar nesu buvusi, tad šią kelionę galiu pavadinti netgi šiokiu tokiu nuotykiu.
Mano laiptai
Tiesa, pati ruoša kelionei truko labai ilgai. Iš pradžių šefė nusprendė, kad man būtinai reikia pakandžioti senus džinsus. Aš jos idėjoms neprieštarauju, tačiau kelias dienas pratupėjus tame pačiame kieme, kyla kuo didesnis noras nešdintis iš jo kuo toliau – na, juk patys suprantate, protėvių šauksmas ir panašiai. Saikingai pažaidus draskynę (beje, galiu pasigirti, man jau pavyksta apšauti tą lumpę, dabar daug dažniau ir vikriau sučiumpu auką, slapta treniravausi), kai jau naiviai mankštinau kojeles prieš kelionę, toji anoji nusprendė, kad dabar man būtinai reikia pasifotografuoti. Ji sakė, kad saulė gražiai šviečia, o aš žaviai šeriuosi (seno kailio spalva labai tinka prie žylančio snukio, atrodau kaip serganti skruzdėda).
čia kartais būna chebrų, bet kai aš ateinu, jie/jos išsilaksto
žiamą čia būna mano pi-py`nė (nesijuokit, tai labai svarbi vieta, ir gana jauki)
o šioje vietoje aš žaidžiu su šefe
šitame kampe, jei būna geras oras, mes voliojamės, deginamės, ridenam ežiuką, skaitom knygas, miegam ir kitais panašiais būdais slepiamės nuo žmonių
čia labai keistas ir paslaptingas pakampis. Žolynai tokio pusė velnio skonio
Taigi, taip jau išpuolė, kad nufotkino mane prie kiekvieno JOS nuomone gražesnio kampo. Turiu pripažinti, kad mūsų nuomonės grožio tema nesutampa – patys gražiausi dalykai pasaulyje man yra pelkės, raistai, fekalijos ir dumblų krūvos, o šefei visokie saulės nušviesti dalykėliai, gėlytės, žolytė ir panašiai.
Man patinkantis kampas
JAI daug maž patinkantis kampas (tik abi turim saugotis, kad neužmatytų viršesnis šefas, ba jis sako, kad mes gėles išlaužom, oi kas per kalbos)
Taaačiau kadangi mudvi visai neblogai sutariam, paaukojau kantrybės likučius tam savotiškai maloniam darbui – išviept snukį prie kiekvieno JAI įdomesnio objekto ir ramiai žiūrėti ten, kur man liepia. Labiausiai patiko fotografuotis prie Killerio, tiesa, JI nenorėjo, kad aš eičiau ten kur jis guli, jis taip pat nenorėjo, tačiau aš buvau įsitikinusi, kad kadras bus tikrai puikus. Deja, Killeris pabėgo, tad mes neturėsime žavios šeimyniškos nuotraukos.
nešeimyniška nuotrauka su Killeriu (kos nedraugiškas)
Kaip sakoma, per kančias į žvaigždes, taip šį kartą nuskilo ir man, o svarbiausia, kad ėjome į visiškai naują vietą. Pats kelias nėra labai įdomus – aplink laukai ir keletas trobesių, nulindom į kažkokią pievą prie brūzgynų ir trynėmės ten kokį pusvalandį kaip du vieniši šiame plačiame ir grėsmingame pasaulyje pasimetę briedžiai.
Kelio pradžia
Taip, tai labai įdomūs laukai
vaizdai tiesiog už širdies griebia
...bet mes tikrai nesame pernelyg išrankios...
Na, kai saulė išlenda, gal ne taip graudžiai visa tai atrodo. Šiuose kraštuose bent jau nesimėto tuščios bliaubikės ir panašiai, vat.
Vienintelis įdomesnis nuotykis tose platybėse – toje pievoje buvo tiek daug kiaulpienių, kad nesusilaikiau neparagavusi.
Ragauju kiaulpienę
Drįstu teigti, kad tai antras baisiausias dalykas po dilgėlių (tų ragavau kažkada anksčiau, buvo bjauru, bet taip baisiai neputojau kaip šį kartą).
...jau paragavau, rodau reakciją
Turbūt visi suprantate, kokia nelinksma tyrinėtojo dalia – kartais tie augalėliai būna skanūs, o kartais pasitaiko tikrų baisybių, bet vis viena negaliu atsispirti neparagavusi naujų rūšių… Patekusi tarp daugybės žolynų, girdžiu galvoje balsą, kuris liepia skabyti, ragauti, kramtyti ir panašiai… Esu tikra, kad dabar augalus pažįstu geriau negu šefė, galėčiau neklysdama išvardinti keliasdešimties rūšių skonio ir poveikio ypatumus.
bėga stafas per laukus...
Taip pat pavyko įkalbėti šefę, kad truputėlį pažaistume su ežiuku. Ji norėjo, kad žaisčiau viena, bet vienai man neįdomu žaisti, nes tada tas ežys ne taip dažnai cypia ir neskraido. Vis tik ši pieva buvo gana bloga pieva, nes, pasirodo, joje augo ne tik kiaulpienės, bet ir usnys, tad žaidimas pernelyg ilgai netruko.
Strykt pastrykt, kaip smagu skuosti per pienes ir usnis, pabandykit kada basi
Ak, dar sutikau naują draugą. Jis apsimeta labai piktu ir saugo autoservisą. Iš pradžių aš maniau, kad tai vokiečių aviganis, bet jis taip norėjo su manim susipažinti, kad gana atsargiai, kaip tik sugeba stafas, prisėlinau arčiau. O dievai, vis tik tai buvo ne aviganis – mes visai neblogai sutarėm, bet po to tas asilo galva apšlapino man galvą, tad aš nusprendžiau, kad gal jis vis dėlto truputėlį yra vokiečių aviganis. Be to, kaip sargas jis visai niekam tikęs, man, tai yra, mums nueinant, visą laiką klykė ir bandė išsikasti lauk. Manau, jis gana vienišas, galėtų jam nupirkti kokį draugą, nes juk negaliu aš kasdien jo lankyti, ypač kai jis taip elgiasi.
Pirmasis susipažinimo etapas - apsimetimas, kad stebimasis visai nerūpi
Antrasis susipažinimo etapas - galinėjimas (kad stebimasis manytų, jog esi mažas ir nepavojingas)
Trečiasis susipažinimo etapas - pokalbis
Grįžusi šeimininkė bandė paskaičiuoti, kiek nuėjom. Tiesa, aš skaičiaus neišgirdau, nes jau valgiau savo vištą, tad ji pati gal ir parašys. Atstumas nebuvo didelis ar pernelyg vaizdingas, bet ypatingas vien dėl to, kad vieta ir maršrutas visiškai nauji. Kitą kartą, jei bus gera orų prognozė ir ja pasikliausime, eisime toliau. Gal rasime kokią įdomesnę pievą.
Gero vakaro, su jumis kalbėjo Tornada
Rodyk draugams
