2009-03-21Tailando (Tajaus) ridžbekai
Et, kažkaip gabiki (ir jau ne
pirmą kartą) mestelėjo idėją, o kadangi oras buvo toooks sumautas, tai ir
įgyvendinau tąją idėją… vat taip.
Teigiama, kad Tailando ridžbekas
kilęs iš rytinės Tailando dalies, bet dabartiniai veislės atstovai – tiesiog
surinkta komanda šunų su panašiomis savybėmis iš uždaros vietovės, kadangi
panašių šunų su ridžiu buvo ir Vietname, Kambodžoje bei Indonezijoje
(nekreipiant dėmesio į Pietų Afriką su tenykščiais Rodezijos ridžbekais).
Manoma, kad tai – labai sena
veislė, kuri natūraliai formavosi aplink gyvenamuosius rajonus, ūkius bei
šventyklas. Dėl izoliacijos jie nesikryžmino su kitomis veislėmis, tad įgavo
savitą išvaizdą. Be to, juos veikė stipri atranka – išgyveno sveikiausi,
stipriausi ir protingiausi šunys. Veislės mylėtojai įsitikinę, kad Tailando
ridžbekai savo tipą išsaugojo per šimtmečius. Randama 3000 - 4000 metų senumo
atvaizdų, kuriuose galima pamatyti panašių šunų. Netgi manoma, kad Australijos
dingas ir Tailando ridžbekas yra pakankamai glaudžiai susiję gyvūnai – šiaip ar
taip, jie dažniau lyginami ne su naminiais šunimis, o su laukiniais
giminaičiais.
Senais laikais Tajaus ridžbekai
padėdavo tokių gyvūnų kaip triušiai, tapyrai, paukščiai ar elniai medžioklėje.
Daugelyje provincijų jie būdavo ir palydovai, bėgdavę šalia kelioninių
vežimėlių. Būdavo pagarsėję kaip pakankamai nuožmūs sargai, tačiau ne namų
teritorijoje elgdavosi padoriai. Vakarų pasaulyje ir net pačiame Tailande apie
juos daugiau sužinota tik atsiradus moderniam transportui.
Šunų parodos Tailande atsirado
nuo 1960 metų. Šunis augindavo ne dėl grožio, o kaip padėjėjus medžioklėje ar
apsauginius. Dauguma paprastų žmonių laikė augintinius be ridžių, vėliau
prasidėjo manija europietiškų šunų, ypač vokiečių aviganių. 1967 – 1982 metais tik
keletas ridžbekų dalyvavo Bankoko parodose ar buvo veisiami. Galų gale veisėjai
pradėjo keliauti po atkampius Tailando rajonus ir ieškoti grynų išlikusių
veislės atstovų. Paieškas palengvino tai, kad šiose srityse dėl izoliacijos
jokie kiti šunys nebuvo paplitę.
© Urbans legend kennel
1988 – 1993 metais prasidėjo
didžiulis Tailando ridžbekų bumas, šuo galėjo kainuoti net 20 000 dolerių. Šiuo
metu Tailando kinologų draugijoje užregistruota virš 50 000 grynakraujų
ridžbekų, taip pat gyventojai laiko kokia 10 kartų daugiau nedokumentinių
veislės atstovų – vienu žodžiu, Tailande bėgioja apie pusę milijono ridžbekų.
Pirmasis tikras ridžbekas iš
Tailando iškeliavo 1994 metais drauge su Jack Sterling, tai buvo mėlynos
spalvos patinas „Sakorn“ (kitais duomenimis - Ray Mersmann šuniuką iš Tailando
išsivežė 1990 metais, tai buvo mėlyna kalė Hintza).
Savybės
Ramus, pasitikintis savimi, orus,
drąsus, budrus ir protingas. Labai švarus, savo gyvenamąją vietą stengiasi laikyti
tvarkingą. Labiau linkęs žaisti ir dūkti su savo šeimininku, o ne kitais
šunimis. Linkęs saugoti savo teritoriją. Brangina savo laisvę – labiau norės ką
nors vaikytis ar medžioti, negu klausyti šeimininko komandų. Taip pat šis
ridžbekas labai atsargus – jie retai pakliūva po automobiliais, būna pagrobiami
svetimų žmonių, susipjauna su benamiais
šunimis. Tailando ridžbekai privengia gyvačių ar šimtakojų. Be to, tai tylūs
šunys – jei jau augintinis urzgia ar loja, atsitiko tikrai kažkas ypatingo.
NLCH W95 Hintza, importuotas iš Tailando
Nuo svetimų laikosi nuošaliai,
tačiau su savo šeima labai švelnus. Gali būti agresyvus, tad būtina
socializacija (kuri turėtų trukti visą gyvenimą). Tai bus puikus ir ištikimas
kompanionas, tačiau su juo reikia daug dirbti. Jei neturite pakankamai laiko,
kurį galėtumėte skirti Tailando ridžbekui, pagalvokite apie kitą veislę. Geriausiai šis šuo jausis su tokiu savininku,
kuris išmano šunų psichologiją ir elgseną. Be to, Tailando ridžbekas – labai
natūrali veislė su kai kuriais tokių šunų „pričiūdais“, ne visiems gali patikti
iškastos duobės kieme, didelis noras pabėgti, neretai pasitaikanti maisto
agresija, stiprus grobio persekiojimo instinktas, stebėtinas šoklumas ar
sunkokas prisitaikymas prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų…
Samorn Kok Bangkhen
Nors dabar jie dažniausiai
nebenaudojami pagal senąsias paskirtis, jų instinktai ir polinkiai dar pakankamai
stiprūs. Neretai jų protėviai turėdavo patys pasirūpinti savo maistu, tad
dabartiniai Tajaus ridžbekai labai savarankiški ir protingi (dažnokai ne taip,
kaip norėtųsi šeimininkui). Kad ir kaip ten bebūtų, pradedančiajam šunų
augintojui su tokiu gyvūnu gali kilti
problemų, tačiau šių ridžbekų veisėjai kruopščiai atsirenka, kam galima
duoti šunį, kam ne, tad ir apie problemas su jais retokai išgirsite.
Dresuojant Tajaus ridžbekus
svarbu teigiama motyvacija, naudojant netinkamus metodus, jie taps užsispyrę ir
ignoruos šeimininką. Dresuojant tinkamai, ridžbekas džiugiai vykdys komandas ir
nekantraudamas lauks užsiėmimų.
Pasaulio čempionė Asia
Išvaizda
Tailando ridžbekas priskiriamas V
FCI grupei (špicai ir pirmykščio tipo šunys, pripažintas 1997 m.), 8 sekcijai
(primityvieji medžiokliniai šunys su siaura juosta ant nugaros į priešingą pusę
pasvirusių plaukų). Vidutinio dydžio, trumpaplaukiai, išilgai nugaros yra
ridžis.
Kamba Anatulindas Thai - Blaze
Kūno ilgis kiek didesnis negu
šuns ūgis ties ketera. Raumenys gerai išvystyti. Kūno ilgio ir aukščio ties
ketera santykis: 11:10. krūtinės gyylio ir aukščio ties ketera santykis 1:2.
Patinai kiek didesni už kales. Idealus
patinų ūgis 56 – 61 cm, kalių 51 – 56 cm, galimi 2,5 cm svyravimai. Patinai
sveria 20 – 27 kg, kalės 18 – 23 kg. Kūnas sudaro jėgos įspūdį, o nugara yra
vidutinio ilgio ir strėnų dalyje arkos formos. Krūtinė gili, siekia alkūnes.
Kelių sąnariai vidutiniškai kampuoti. Uodega laikoma vertikaliai kaip kalavijas
ar lenkta kaip pjautuvas.
DECH Mod Dam N23600/96
Kaukolė plokščia tarp ausų,
žiūrint iš šono, kiek suapvalinta. Perėjimas iš kaktos į snukį aiškus, tačiau
saikingas. Nosies veidrodėlis juodos spalvos, mėlynų šunų melsvas. Snukis
pleištiškas, kiek trumpesnis negu kaukolė. Lūpos prigludusios, gerai pigmentuotos.
Žandikauliai stiprūs. Dantys balti, sankanda žirkliška.
Akys vidutinio dydžio, migdolo
formos, tamsiai rudos. Mėlyni šunys gali turėti gintarines akis.
Ausys stačios, vidutinio dydžio.
Šuniukai gimsta nulėpausiai, ausys atsistoja po kelių mėnesių, kartais jas
reikia palipinti, niekada nekerpamos.
Ridžbeko kailis
Oda minkšta, plona ir prigludusi.
Plaukai trumpi ir lygūs. Labai švarūs, neskleidžia blogo kvapo. Mažai šeriasi. Kadangi
yra atogrąžų šunys, Tailando ridžbekai netoleruoja šalčio, tad vėsiu metų laiku
juos būtina aprengti.
Nugaroje plaukai auga priešinga
augimo kryptimi, sudarydami ridžį. Šie pasitaiko įvairių formų ir ilgio, tačiau
turi būti simetriški ir tęstis nuo menčių iki klubų kaulų. Savaime suprantama,
kad skirtingų tipų ridžiai įvairiai skirstomi.
Labai retas ir pageidaujamas
aksominis kailis, jis toks trumpas ir plonas, kad atrodo, jog jo visai nėra. Tokiame
trumpame kailyje lengva pastebėti parazitus. Tiesa, yra ir minusų – toks
kailiukas neapsaugo jų nuo uodų įkandimų, kartais oda būna jautri ir
problemiška.
aksominis (velvetinis) kailis
Trumpas kailis – buvo populiarus,
tačiau jį nurungė pliušas.šis kailis taip pat lengvai valomas, jame lengva
pastenėti parazitus. Ši danga, kitaip negu pliušas, apsaugo nuo vabzdžių
įkandimų, taip pat tokie šunys turi mažiau odos problemų. Be to, tokį kailį
turinčių šunų ridžis pastebimesnis.
trumpas kailis
Pliušinis kailis – rimtas
trūkumas. Ridžbeko kailis negali būti ilgesnis kaip 2 cm, kitu atveju jo
kraujas nėra grynas ir tokio šuns veisti negalima.
pliušinis kailis
Tailando ridžbeko spalva
Kinologų organizacijų pripažįstama
spalva būna raudona (nuo šviesaus vario iki tamsaus raudonmedžio), mėlyna (nuo
sidabrinės iki tamsaus metalo), juoda ar elnio (gelsvai ruda). Leidžiamos
nedidelės baltymės ant kojų pirštų ir krūtinės. Labai gerai, jei raudonspalvis
šuo turi juodą kaukę. Taip pat labai gerai, jei liežuvis išmargintas juodomis
ar mėlynomis dėmėmis. Negalima ruda ar tigrinė šuns kailio spalva.
pagrindinės Tajaus ridžbekų spalvos - raudona, mėlyna, juoda ir gelsvai ruda
Mėlynieji (sidabriniai) veisiami
nuo 1955 m., pirmieji šio spalvinio tipo atstovai turėjo juosvai pilkus, pelenų
ar sidabro spalvos ilgokus plaukus, juos kryžmino su trumpaplaukiais. Melynųjų
tailandukų linija gan nestabili, kartais išlenda defektai, jų savininkai
dažniau skundžiasi augintinių odos problemomis.
Raudonos spalvos šunys kilę iš Phu
Quoc salos Vietname, iš ten jie pateko į rytines Tailando provincijas (Trade,
Chantaburi, Rayong). Šių šunų kailiai buvo vidutinio ilgio. Dabar ši spalva
stabiliausia iš visų, be to, šios spalvos šunys turi ilgiausius ir plačiausius
ridžius.
SCH. Kamba Anatulinda Thai-Axo
Juoda spalva turi būti gryna,
tada šuns kailis blizgės ir jis atrodys sveikas. Tokių šunų oda juoda arba
tamsiai mėlyna.
Labai retai pasitaiko baltos
spalvos Tailando ridžbekų. Balta spalva būna visiškai gryna, patys šunys atrodo
švarūs. Kailis būna trumpas, plonas ir aksominis. Baltas Tailando ridžbekas
gali turėti gelsvą, rudą, raudoną ar rožinį atspalvį. Nosis turi būti juoda,
labai retai pasitaiko ir rožinių spalvų. Akys būna geltonos, juodai raudonos
arba raudonos. Oda balta arba pilka, nagai balti arba rausvi.
Žalios spalvos šunų 70 – 80 proc.
kailio sudaro sudaro šviesiai ruda spalva, 20 – 30 proc. – juoda. Šios rūšies
hibridai būna mėlyni (sidabriniai). Nors žalieji – viena svarbiausių kraujo
linijų, dabar aptinkami labai retai.
Vario spalvos šunys atsiranda
veisiant raudonus ir juodus ridžbekus. Gryna vario spalva labai reta, apie
kojas, uodegą ir ant krūtinės dažniausiai pasitaiko margumynų.
Kleeb-Bua arba elniuko (gelsvai
ruda, lengviausio atspalvio vadinama Isabella) atsiranda sukryžminus pilkus
(sidabrinius) šunis su raudonais. Būna gelsvi, trūnėsių, pilki, rožiniai ar
krevečių spalvos.
Kanados čempionas BRAUN
Super raudoną (apibūdinimas
sugalvotas J. Streling 2000 m.) sudaro 80 proc. juodos su raudonais intarpais.
Šuo atrodo kaip tamarindo sėkla. Laikoma viena rečiausių spalvų.
Tigriniai atsirado poruojant
raudonus Tailando ridžbekus su tigriniais Tailando šunimis. Ši kraujo linija
nestabili, kiekvieno šuns spalva vis kitokia – vieni atrodo kaip tigrai, kitų
juostos eina išilgai kūno.
Pet tipo ridžbekai, skirti
auginti kaip numylėtiniai, kainuoja nuo 100 iki 900 dolerių. Šunys, pakankamai
geri, kad juos būtų galima veisti, kainuoja 1000 – 2000 dolerių. Šunys, itin
tinkami parodoms (ir greičiausiai būsimi čempionai) kainuoja nuo 1500 iki 4000
dolerių ar daugiau (Jack Sterling duomenimis).
Kaew Bungken
Tailando ridžbekai – ne
vieninteliai „pašiauštaketeriai“ pasaulyje. Daug kas jau suspažinę su iš Pietų
Afrikos kilusiais Rodezijos ridžbekais, dar žinomais kaip Afrikos liūtų šunys.
Jų ūgis 61 - 69 cm, svoris virš 30 kg.
Rodezijos ridžbekai
Mažiau žinomi ir FCI nepripažinti Phu Quoc
ridžbekai iš Vietnamo. Nuo seno šie šunys būna keturių spalvų – dėmėti,
dryžuoti, juodi arba geltoni. Sveria 20 – 25 kg. Turi mažą galvą, ilgą kaklą,
dideles ausis. Išskirtinis jų požymis ne tik ridžis ant nugaros, bet ir
plėvėtos pėdos, padedančios plaukti. Šiuo metu sunku rasti originalių veislės
atstovu, nes jie aktyviai kryžminosi su kitais šunimis.
Phu Quoc
ridžbekai
2009-03-10Jorkšyro terjeras - ne tik su suknute
Žinot, yra tokia veislė… Sakyčiau, gana nelaiminga veislė – didelė dalis
žmonių iš šių šunų juokiasi, o tos veislės mylėtojai su savo augintiniais
dažniausiai elgiasi nelabai protingai. Šios veislės pavadinimas dažnai
neatsiejamas nuo žodelio „kaspinėlis“, parodose pati mačiau, kaip praeidami pro
šiuos gyvūnėlius daug kas mesteli „čia ne šuo“. Iš pradžių maniau, kad man jie
nepatinka ir iš jų juokiausi, po to supratau, kad jie nekalti dėl tokios
padėties ir man jų šiek tiek pagailo. Šuniukai juk nekalti, kad iš jų lėlytes
padaro. Jie vis viena lieka šuniukais, tik būna labai nelaimingi.
Taigi, kas tie paslaptingieji?
Aišku, Jorkšyro terjerai. Papasakosiu apie juos – bet mano pasakojime tai
bus jorkai be suknučių, jorkai beveik be kaspinėlių, jorkai su nelėliška
istorija ir galų gale jorkai ne žaisliukai ar puošmenėlės, o jorkai – šunys.
Galbūt daug kam nepatiks, bet kai kam ir patiks. Šiaip ar taip, jie – terjerai,
o visi terjerai yra labai įdomūs šunys.
Yra šunų veislių, kurios buvo išveistos kaip dekoratyvios, tarkim, bolonės
ir dar dalis mažulėlių. Jie lydėdavo didikus, neatliko jokių rimtų darbinių
funkcijų, tad ir jų psichika, būdas bei pomėgiais formavosi atitinkamai.
Jorkšyro terjeras nebuvo išveistas kaip rūmų šuniukas.
Pats jorkas nėra sena veislė. Oficialiai pasirodė jie XIX amžiuje Jorkšyro
grafystėje, tačiau jų protėviai žinomi iš daug senesnių laikų. Sakoma, kad gal
juos škotų audėjai įsivežė, o gal išveisė angliakasiai. Šiaip va 1750 metais po
pramonės revoliucijos Jorkšyre išplito tekstilės fabrikėliai, anglies kasyklos
ir panašios tų laikų darbovietėlės. Į tas vietas iš įvairių vietovių, net
Škotijos, keliavo žmonės. Štai tieji škotai atsivežė ir šunis, vadinamus Paisley Terrier, iš Glasgo regiono atkeliavo Clydesdale terjerai.
Clydesdale terjeras
Bet kokiu atveju jie buvo skirti pagrinde vienam dalykui – pjauti žiurkes.
Neretai jų savininkai šunelius vesdavosi ir į medžiokles. Kadangi šių šunų savininkai nebūdavo
labai turtingi, maži naudingi šuniukai, nesuėdantys daug maisto, buvo puiki
išeitis. Jorkai buvo tikri terjerai – jie nuožmiai kaudavosi su įvairiais
parazitais ir, savaime suprantama, juos įveikdavo. Jie neatrodė kaip
šiandieniniai jorkai – buvo didesni ir ne tokiu puošniu kailiuku. Štai
Waterside Terrier sverdavo 7 – 21 svarus (dažniausiai apie 10). Waterside
Terrier kryžmino su Mančesterio terjeru.
Paisley terrier
Anglai mėgo žiurkių pjovimo varžybas, galima pamatyti nemažai paveikslėlių
ta tema. Jorkšyro terjerų protėviai jose taip pat dalyvaudavo.
Tikslaus specifinių veislių, kurios davė pradžią jorkams, sąrašo nežinoma,
nes tuo metu niekas aktyviai neregistravo šunų kraujo linijų. Mažą ūgį, ilgą
kailį ir melsvą atspalvį šie šuneliai greičiausiai paveldėjo iš Skajaus, Erdelio,
Clydesdale ir Paisley terjerų. Taip pat spalvą pareguliavo ir anglų juodieji su
įrudžiu terjerai. Visi šie šunys buvo darbiniai ir lakstė ne po karalių rūmų
menes, o po malūnus ar anglies kasyklas, dirbdami naudingus darbus.
Svarbiausiais šuo kalbant apie šiuolaikinių jorkų formavimąsi - Hadersfild
Ben. Jis gimė 1865 metais Hadersfilde, Jorkšyro grafystėje. Žuvo nelaimingo
atsitikimo metu (jį pervažiavo vagonas), sulaukęs vos šešerių metų amžiaus,
tačiau per savo neilgą gyvenimėlį sugebėjo laimėti 70 prizų grožio konkursuose
ir parodyti išskirtinius įgūdžius žiurkių pjovimo varžybose. Be to, pasaulin
jis paleido daugybę puikių mažylių.
Gana greit šie šunys labai sužavėjo turtinguosius. Neilgai trukus jie tapo
svarbiu damų atributu, išpopuliarėjo ir prarado varguolių simpatijas. Kailiukui
žavesio suteikė sukryžminimas su Maltos bolonėmis, tiesa, tai nėra visiškai
įrodyta, tačiau gan akivaizdu.
Jau 1886 metais anglų kinologai jorkus registravo kaip atskirą savarankišką
veislę, 1887 metais oficialiai pasirodė standartas. FCI veislę pripažino 1987
metais.
Nors ir mažutis ir dekoratyvios išvaizdos, jorkas širdyje vis dar –
tikras terjeras. Jis drąsus, gal net neprotingai drąsus ir labai pasitikintis
savimi – bet juk dauguma terjerų tokie. Be to, nors ir mažas, savo dydžio jis
nesuvokia ir gali kviesti pasimušti žymiai didesnius šunis. Taip pat Jorkšyro
terjeras pakankamai savarankiškas – senaisiais laikais šeimininkas nelaikydavo
žiurkės už uodegos, kol šunelis ją draskydavo. Jorkas gali būti peštukas ir
netgi pakankamai atkaklus, kad pjautųsi iki mirties. Jam reikia veiklos,
pasivaikščiojimų, kad ir galvytė, ir kojytės būtų pakankamai užimti kokia nors
veikla.
Norintis dresuoti jorką, juo nenusivils – šis šuo greit suvokia komandas. Tokio
Stanley Coren šunų intelekto skalėje iš 132 veislių jorkas yra 27 – tikrai
neblogas rezultatas. Deja, dėl nedidelio ūgio savininkai augintiniams dažnai
leidžia daryti netinkamus dalykus, nedresuoja, neauklėja ir netgi išsivysto
požiūrį į šiuos šunis kaip į mažus žmogučius. Joks šuo nėra žmogutis, taip pat
joks šuo nėra statulėlė ar žaisliukas.
Galbūt didžiausia bėda – kailiuko priežiūra, visa pilna procedūra gali
užtrukti keletą valandų, tačiau daugelis neparodinių jorkų savo augintinius
tiesiog apkerpa. Žinoma, jiems reikia kokybiškų priežiūros priemonių, be to,
gero maisto (tinkamas šėrimas, jei ką, aktualu visiems šunims). Pasakojimo
pradžioje minėjau, kad kalbėsiu apie jorkus „beveik be kaspinėlių“, hee, kodėl
„beveik“? – todėl, kad kaspinėliu surišami jorko galvos plaukai, tiesa, juos
galima ir gumele sugriebti, tačiau tasai kaspinėlis atrodo kiek estetiškiau, tad
pernelyg tyčiotis iš šios puošmenos nereikėtų.
Jorkas – ne tik namų puošmena ar
grožio konkursų dalyvis!!!
Jorkas nebūtinai turi gulėti ant aksominės pagalvėlės – jis gali būti puikus
Agility šuo. netikite? Apsilankykite čia: http://www.geocities.com/workingyorkie/agility.htm
Jam, kaip ir daugeliui kitų šunų, tikrai patiks įveikinėti kliūtis ir bėgti,
kitaip tariant kažką veikti.
Taip pat Jorkšyro terjerą smagu mokinti paklusnumo. Atseit kam
dresuoti mažą šunį? Tai labai kvailas požiūris, ypač kai tas šuo protingas ir
pasiduoda dresūrai. Bent JAV nemažai šių šuniukų puikiai pasirodo paklusnumo
varžybose.
Jorkšyro terjeras gali būti ir pėdsekys. Čia jau įdomiau, tiesa? Kai kurie
šeimininkai tuo tiki, atrodo, jų augintiniai taip pat – juk turint noro viskas
įmanoma.
Na, kaip terapijos šuo Jorkšyro terjeras tikrai gan idealus – mažas ir
nepavojingas. Beje, terapijos šunys ruošiami specialiai, bet koks šuo tam
netiks.
dar jorkas gali gaudyti skraidančias lėkštes, tik, savaime suprantama, jos
turi būti pritaikytos jo dydžiui.
Jis gali dalyvauti flyball varžybose
Jis netgi gali traukti vežimėlį (aišku, ne su pieno bidonais)
Populiariausi mitai apie Jorkšyro terjerus:
- Jorkšyro terjerai būna mini
ir standartiniai. Deja, nėra jokių jorkšyro terjerų ūgių tipų, tai tik
daugintojų ir šiaip visokių idiotų išmislai. Netgi negalima veisti
pernelyg mažų šunų – tai gali pakenkti jų sveikatai ir apsunkinti kalių
gimdymą. Miniatiūrinius (toi) Jorkšyro terjerus aktyviai siūlo nesąžiningi
selekcininkai, taip norėdami pasinaudoti nieko neišmanančiais žmonėmis,
šitaip priversdami pirkėją manyti, jog jis gauna kažką ypatingo. Iš tiesų
pernelyg mažu šunimi reikia labiau rūpintis ir dėl to jis sukelia daugiau
problemų, negu normaliai išsivystęs (ar netgi kiek didesnis) standartą
atitinkantis gyvūnas. - Nėra jokio skirtumo tarp
jorkšyro terjero su dokumentais ir be dokumentų. Iš tiesų tų skirtumų
daug, pvz., dauguma daugintojų veisia per mažus šunelius, be to, jiems
nebūna atlikti reikiami tyrimai. Nemažai netikrų jorkiukų savininkų
skundžiasi ir dėl per didelio svorio, sveikatos problemų, netinkamos
išvaizdos ar nemielo charakterio. - Jorkas yra namų puošmena ir
damučių šuo, jis nedresuojamas. Deja, joks šuo negali būti namų puošmena –
tai gyvas padaras, jei norite puošmenos, nusipirkite statulėlę. Jorkas
gali būti pakankamai sportiškas ir smagus šuo, jei tik su juo atitinkamai
užsiiminėsite. - Jorkai dievina, kai juos
puošia ir dabina. Šiuo atveju, kaip sakoma, ir šuo kariamas pripranta –
taip ir jorkai prisitaiko prie tų suknučių. Nereikia dėl to tyčiotis iš
šunų, geriau pakelkite akis į jų savininkus (tiesa, nekelkite tų akių, kai
šalta ar šiaip bjaurus oras, gal šuniui šalta).
Keletas smagesnių faktų
Pamenat Smaragdo miesto burtininką? Pirmose knygos versijose
tai buvo Jorkšyro terjeras, vėlesnėse jis pavirto Bostono terjeru.
Pirmasis jorkas Cruftą laimėjo 1997 metais – tai Champion
Ozmilion Mystification, namie vadinamas Justin. Jis gimė 1992 metais, mirė
2007.
Mažiausias visų laikų šuo pasaulyje – Jorkšyro terjeras
Sylvia. Deja, miniatiūrinis truputį daugiau kaip 6 cm aukščio ir 113 g šunytis
mirė sulaukęs 2 metų, 1945 m. 1995 – 2002 metais gineso rekordų knygos
duomenimis mažiausias pasaulio šuo taip pat buvo jorkas.
Ričardo Niksonos prezidentavimo metais Baltuosiuose rūmuose
gyvena Jorkšyro terjeras, vardu Pasha.
O va Smoky buvo karo šuo ir antrojo pasaulinio karo
didvyris. Jį paliktą apkase Naujosios Gvinėjos džiunglėse rado 1944 metų
vasarį. Šuo jau buvo visiškai suaugęs ir iš pradžių kareiviai manė, kad jis
priklausė japonams. Deja, paaiškėjo, kad jis nesupranta komandų nei japonų, nei
anglų kalbomis. Šunį už 6,4 dolerio pardavė kapralui William A. Wynne. Dvejus
metus paskui savo naujajį šeimininką šis Jorkšyro terjeras keliavo pėsčiomis,
kentė primityvias sąlygas palapinėse, bjaurų atogrąžų orą – karštį ir drėgmę.
Skirtingai negu kiti to meto karo šunys, jis negaudavo jokio specialaus raciono
ir niekas nesirūpino jo sveikata. Jam net neatsirado jokių letenų problemų,
kurios kamuodavo kitus taip aktyviai ir sunkiai gyvenančius šunis.
Smoky
dalyvavo 12 karinių misijų, apdovanotas 8 karinėmis žvaigždėmis. Taip pat jis
ištvėrė 150 aviacijos antskrydžių bei išgyveno taifūną, su parašiutu šoko nuo
30 m aukščio bokšto ir keletą kartų išgelbėjo savo naujajam šeimininkui gyvybę.
Po karo Smoky apsigyveno Klivlende, drauge su Wynne šeima ir netgi buvo tapęs
nacionaline sensacija. Mirė jis 1957 metais. Eastlake šunų parke jam pastatytas
paminklas. Beje, tai pirmasis oficialus terapijos šuo – 1944 metais vienoje
Naujosios Gvinėjos ligoninėje jis lydėdavo slaugytojas, pasitikdavo
nukentėjusiuosius ir daktaras jam netgi leido miegoti lovoje.
