BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Krištolas ir stebuklingos bei paslaptingos jo savybės


Daugybę šimtmečių krištolą – skaidrų į ledą panašų akmenį, pasižymintį tobula forma ir gebėjimu švytėti visomis vaivorykštės spalvomis – lydėjo misticizmo skraistė, kuria bandyta paslėpti žmonių nuostabą, atsirandančią žvelgiant į šį netipišką akmenį. Krištolas domino mezolito epochos gyventojus, Indijos magus, Senosios Romos žynius, astrologus, karalius, imperatorius, mokslininkus, menininkus, juvelyrus… Minimas jau Australijos aborigenų mitologijoje, randamas senovės keltų kapuose. Graikų filosofas ir mokslininkas Teofrastas kalnų krištolą vadino „kristalos“ ir teigė, kad jis panašus į ledą, kuris taip sušalo, kad negali ištirpti. Romėnų rašytojas bei mokslininkas Kajus Plinijus Vyresnysis „Gamtos istorijoje“ rašė, kad kalnų krištolas susidaro veikiant stipriam šalčiui. Jis nerandamas vandeningose vietose, kad jis susidarytų, reikalinga drėgmė iš dangaus ir žiupsnelis sniego. Dėl to kalnų krištolas nemėgsta šilumos, iš jo gaminami indai tik šaltam vandeniui. Italų matematikas ir filosofas Kardno savo traktate „Apie brangakmenius“ aiškino, kad kalnų krištolas kilęs ne iš vandens, o iš akmenų sulčių. Tik XVIII a. anglų mokslininkas Robertas Boyle’is, palyginęs kalnų krištolo ir ledo tankius, nustatė, kad kalnų krištolas - tikras akmuo, neturintis nieko bendro su sušalusiu vandeniu.

šis žavus 897.8 karatų padailintas kalnų krištolo  gabalėlis, iškastas Brazilijoje. Jis atrodo visiškai skaidrus  net jį apžiūrint
iš arti. ©mineralminers.com

Kalnų krištolas - tai stambiakristalė mineralinio kvarco atmaina, susidedanti iš silicio dioksido (SiO2). Krištolo pagrindas – kvarcas – yra labiausiai Žemės plutoje paplitęs mineralas. Grynas kvarcas yra bespalvis arba baltas, dėl priemaišų jis įgauna įvairesnę išvaizdą ir pagal jų pobūdį vadinamas įvairiais vardais, pvz., jaspiu, tigro akimi, oniksu, agatu, chalcedonu, ametistu, karneoliu ir pan. Dėl natūralios radiacijos kvarcas gali įgauti atspalvius nuo pilko iki rudo – toks žinomas dūminio kvarco vardu. Geležies priemaišos suteikia purpurinę spalvą ir paverčia jį ametistu (jei kristalas įgauna apelsino geltonumo spalvą, jis tampa geltonuoju kvarcu).

Tigro akis

Kalnų krištolo kristalai dažniausiai yra šešiasienių prizmių pavidalo, jo kietumas pagal dešimtainę Mooso skalę - 7. Krištolo sudėtyje yra ≥10% švino oksido (PbO) arba švino oksido ir bario (BaO), kalio (K2O) ir cinko (ZnO) oksidų. Pagal švino oksidų kiekį krištolas skirstomas į mažašvinį (18-24% PbO), švino (24-30% PbO), daugiašvinį (30% PbO ir daugiau) ir bario (>20% BaO) krištolą. Lengvojo krištolo tankis ~3000 kg/m3, sunkiojo ~6000 kg/m3., lūžio rodiklis ≥1,520.

Krištolas gražiai blizga, maloniai skamba ir yra sunkesnis nei paprastas stiklas. Kadangi krištolas labiau negu paprastas stiklas laužia šviesą, jo raižytuose gaminiuose matomas daugiaspalvis šviesos žaismas. Stiklas trapesnis, jame gali būti burbuliukų. Šlifuotas kalnų krištolas gali būti painiojamas su daugeliu bespalvių mineralų; naudojamas kaip viena pigiausių deimanto imitacijų (daug mažiau spindi, žymiai trapesnis).

Kalnų krištolas gamtoje plačiai paplitęs, tačiau ne visuomet juvelyrinės kokybės. Nuo senų laikų žinomos radimvietės yra Indija ir Šri Lanka. Labai reti irizuojantys kvarcai kilę iš Poona vietovės Indijoje ir iš Birmos. Gražių kristalų randama Kenijoje, Madagaskare, Brazilijoje bei Prancūzijos Guajanoje. JAV jie aptinkami pegmatituose Meine, Niujorke, Šiaurės Karolinoje, Arkanzase bei Kalifornijoje. Pastaruoju metu kalnų krištolas kasamas daugelyje Rusijos rajonų, ypač poliariniame Urale. Jo yra Ukrainoje, Kazachstane ir Gruzijoje. Labai reikšmingi telkiniai Alpėse. Jo pasitaiko Vokietijoje, Čekijos Respublikoje, Lenkijoje ir Italijoje.

Krištolo gamybos tradicijos labai. Lietuvoje krištolas pradėtas gaminti XVII a. Ūtos (dab. Varėnos kraštas) stiklo manufaktūroje. Sukaupę nemažą patirtį krištolo gamintojai ištobulino technologijas – šiais laikais gaminamas krištolas išlaiko visas kalnų krištolui būdingas ypatybes – skaidrumą, trapumą, skambėjimą, žėrėjimą. Krištolo gamyba labai paplitusi pasaulyje ir Europoje.

Net ir ne krištolo ekspertas yra girdėjęs apie austrišką „Swarovski“ krištolą, visame pasaulyje garsėja čekiškas „Bohemia“ krištolas, išskirtinių taurių gamyba garsėja Austrijos įmonė „Riedel“, kokybiškas ir gražus krištolas gaminamas mūsų kaimyninėje Baltarusijoje įkurtoje stiklo gamykloje „Neman“.

1891 metais
Danielis Swarovskis sumeistravo pirmąsias pasaulyje elektrines šlifavimo stakles. Ši mašina leido gerai apdoroti daug akmenų ir stiklo. Austrijoje, Tirolio miestelyje Vatense, pradėjo štampuoti krištolą, imituojantį
brangakmenius. Imitavimo fakto Swarovskis neslėpė, kadangi savo verslą laikė visiškai teisėtu. Jo krištolas atrodė kaip briliantai. Pradėjus plaukti užsakymams, firma ir gavo Swarovski pavadinimą. Per keletą metų Swarovskis kartu su jau savarankiškais sūnumis ištobulino kristalų šlifavimo technologiją. Pramoninio šlifavimo bandė imtis daugelis, tačiau paaiškėjo, jog visame pasaulyje tik Danielis žino, kaip suteikti krištolui nepaprastą skaidrumą. Ir šiais laikais, po įkūrėjo mirties, firma vis dar saugo savo paslaptį.

Krištolas savo sudėtyje turi net kelių metalų oksidų, nuo kurių buvimo ir kiekio priklauso krištolo žėrėjimas, tyrumas, trapumas. Šiais laikais populiariausias švino krištolas. Krištolui jis suteikia skaistumo, spindesio ir skambesio. Pagal Europos standartus švino kiekis krištole neviršija 24 proc., tačiau kuo mažiau jo įmaišoma, tuo krištolas blankesnis ir ne toks vaiskus. Deja, krištoliniai indai su švinu itin trapūs ir greitai dūžta. Tiesa, pradėta gaminti retus krištolinius indus su titano oksidu, kurie išvaizda nė kiek nenusileidžia krištoliniams gaminiams su švino oksido priemaišomis. Svarbiausia ir pranašiausia šio krištolo ypatybė ta, kad krištolas su titanu yra lankstesnis, atsparesnis dūžiams, todėl tokie indai yra praktiškesni ir tinkamesni dažnam naudojimui.

Šveicarijoje, Uri St. Gotthard`o ir Grimselio vietovėse, rastas kristalas svėrė 135 kg, Austrijoje 1965 m. Grossglockner’io srityje vienoje uoloje buvo rastas bemaž toną sveriantis kristalas. Pats stambiausias kalnų krištolo rutulys, kurio skersmuo 37 cm, o svoris 48,5 kg, yra JAV Smito brangakmenių institute.

Romos aristokratės mėgo nešiotis kalnų krištolo rutuliukus, maloniai vėsinančius rankas. Japonų siuvinėtojai kalnų krištolo rutuliukais vėsino rankas, kad prakaitas nesuteptų brangiųjų siuvinių.

Senajame Egipte žyniai manė, kad kalnų krištolo kristaluose glūdi magiška energija, todėl kalnų krištolo rutuliukus dėdavo prie žaizdų. Sunkiai gyjančioms žaizdoms gydyti kalnų krištolą naudojo ir Tibete. Šiandien yra žinoma, kad kalnų krištolo kristalai laidūs ultravioletiniams spinduliams, kurie, kaip žinome, žudo bakterijas, dezinfekuoja aplinką ir skatina žaizdų gijimą.

Jau romėnai iš kalnų krištolo gamino taures, bokalus, bet tai buvo nepaprastai brangūs daiktai ir jais galėjo naudotis tik labai turtingi Romos piliečiai. Didžiulę prabangą reiškė gerti iš kalnų krištolo išpjaustytos taurės ar pasidabinti krištoliniu papuošalu, o ką jau kalbėti apie kitus iš krištolo padarytus daiktus, tarkim,
krištolinę dūdelę. Vėlesniais amžiais iš kalnų krištolo gamino kulto reikmenis, indus ir įvairius papuošalus.

Viduramžiais tikėta, kad kalnų krištolas - baltosios magijos atributas, t.y. neša gėrį, todėl vanduo, supiltas į kalnų krištolo indą, negali būti užnuodytas. Manyta, kad kalnų krištolas netgi gali nukenksminti nuodus. Žinomas vokiečių mineralogas Agrikola teigė, kad kalnų krištolas padeda sergant cholera, dizenterija, epilepsija, alpimais ir net nukenksmina arseno nuodus.

Karšto maisto ir gėrimų krištoliniuose induose negalima tiekti – šaltas krištolas mėgsta šaltus produktus ir skysčius, nuo karščio jis nustoja žėrėti. Krištolas gerai atrodys kartu su keraminiais, metaliniais, sidabriniais indais, tačiau jo geriau nederinti su moliniais ar mediniais indais. Verta atsiminti, kad tokių indų verčiau neserviruoti ir su stikliniais – žėrint krištolo taurėms, stikliniai indai atrodys mažų mažiausiai prastai.

Krištolas, kurio sudėtyje yra ~65% švino oksido, naudojamas kaip apsauga nuo radiacijos, nes švinas turi labai gerą savybę absorbuoti gamma ir kitus kenksmingus spindulius.

Tikima, kad šis akmuo padeda atspėti ateitį - iš jo gaminami būrėjų rutuliai. Susidaręs aplink rutulį energijos laukas atspindi moduliuotą kosmoenergetinį spinduliavimą, sklindantį 180 laipsnių kampu lygiagrečiai į optinei ašiai, ir stebėtojo akyse sukuria sumažintą paranormalų vaizdą. Susidaro įspūdis, kad aiškiaregiškasis vaizdinys formuojasi rutulio viduje.

beveik 57 kg svorio ir 33,5 cm skersmens rutulys, iškastas Brazilijoje. ©mineralminers.com

Patyręs aiškiaregys, dirbdamas su krištolo rutuliu (dažniausiai dirba vakarais prie žvakės šviesos), mato vaizdinius, atrenka juos ir atgaivina rutulyje. Tai vaizdai iš praeities, dabarties ir ateities. Jis sugeba matyti, pvz., ką veikia jo draugai, sekti istorinių įvykių kroniką kaip televizoriaus ekrane ir pan. Vaizdas būna gana ryškus, su visomis detalėmis.

Nors krištolas ir paplitęs, sunku rasti tokių gabalų, kurie tiktų rutulių gamybai. Kai kurie nuo senų laikų išsilaikę rutuliai verčia mokslininkus gerai pasukti galvas, kadangi jų apdirbimo technika labai profesionali – kaip ir krištolinių kaukolių atvejų, arba jie apdirbti kokiu nors paslaptingu būdu, arba yra falsifikatai.

Astrologai mano, kad kalnų krištolas ypač tinkąs Liūto ženkle gimusiems (liepos 21 - rugpjūčio 22), o šiaip jis naudingas visiems ženklams, nes skleidžia viso spalvinio spektro vibracijas. Jo skleidžiamos bangos tokios pačios kaip ir žmogiškosios. Jis veikia visus energetinius kūno centrus (čakras), pripildydamas juos energijos ir subalansuodamas visą apykaitą. Todėl žmogus jaučiasi energingesnis ir harmoningesnis, šalčmiriams netgi mažiau šąla rankos ir kojos. Pagal vedas, Svarstyklėms, Žuvims tai – gimimo akmuo; Avinui, Liūtui – planetos akmuo. Jaučiui – alternatyvus akmuo. Siejamas ir su vandens, ir su ugnies stichijomis; pirmadieniu, trečiadieniu, skaičiumi 4; dangaus kūnais Venera, Plutonu, Saule, Mėnuliu.
Dovanojamas 15-osioms sutuoktuvių metinėms Derinamas su sidabru, tinka nešioti beveik su visais akmenimis: geriausia vėrinys, apyrankė, auskarai.

Talismanas iš kalnų krištolo švelnina išsiskyrimo skausmą, gydo sielos žaizdas, saugo nuo beviltiškos meilės. Nors ir suteikia gaivos ir vėsos pojūtį, žiemą sušalti neleidžia. Tai didelis energijos šaltinis, skatina tobulėjimą ir komunikabilumą, teikia dvasinę pusiausvyrą, padėtas miegamajame gina nuo košmarų ir padeda atgauti jėgas. Padeda geriau pažinti save, skatina intuiciją, paaštrina pojūčius. Universalus ir itin stiprus („karališkas“), jį gali nešioti kiekvienas. Sustiprina visų kitų akmenų poveikį. Tai puikus akmuo meditacijoms ir valymui.

Tai vienas stipriausių negatyvią energiją aplinkoje ar žmoguje valančių akmenų. Kalnų krištolas nesuteiks gyvenimo džiaugsmo pojūčio, bet tiesiog padės pamatyti pozityviuosius net labai sudėtingų situacijų aspektus, tarsi pažvelgi iš kitos pusės ir pamatyti tuos privalumus, kurių anksčiau nebuvo pastebėta. Išgrynina ir apvalo mintis, padeda susikoncentruoti, susikaupti, nuskaidrina jausmus, suteikia aiškumo, vidinio žinojimo, stiprina intuiciją bei tobulėjimą ir skatina komunikabilumą. Kartu su tuo ateina ir ramybė, savo individualumo supratimas, tad ir savivertė bei dvasinė pusiausvyra.

Be to, šis stebuklingas akmuo gydo mėšlungį, podagrą, kepenų ir tulžies pūslės veiklos sutrikimus, gerina virškinimą, tvarko kasos veiklą. Apsaugo nuo neigiamų aplinkos poveikių (pvz. elektromagnetinio: televizoriaus, telefonų etc.) Ugdo susikaupimą, stiprina atmintį, plaučius, akis (dedamas ant vidinių kampučių), malšina nugaros ir galvos skausmus, detoksikuoja, valo būsto energetiką. Naudojami kristalų terapijoje, masažui, reiki. Gydant geriausia dėti natūralius kristalus ant pažeistos vietos.

Galingas skaidrios energijos šaltinis - tyros ir romantiškos meilės akmuo, simbolizuoja skaistumą, skaisčią sielą.Priima, saugo, paskirsto, atveria energijas. Harmonizuoja visus energetinius centrus ir kūnus, sustiprina ryšius su dvasiniu „aš“. Nešiojamas kartu su kitais akmenimis, išvalo sustiprina jų energiją.

Sapne bet koks krištolinis daiktas - fatališkas ženklas - depresija socialiniuose santykiuose arba dalykinėje sferoje. Jeigu moteris sapnuoja gražią svetainę, papuoštą krištolo vazomis ir statulėlėmis, vadinasi, ji suabejos savo mylimojo garbe. Sapne matyti gėles, pamerktas į krištolo vazą, reiškia, kad asmeniniame gyvenime ieškosite tiesos. Visus santykius pagrįsite nuoširdumu ir atvirumu.

Ypač didelį susidomėjimą kelia iš kalnų krištolo pagamintos senovės Lotynų Amerikos indėnų kaukolės. Dažniausiai su kaukolėmis yra siejami majai, tačiau kyla abejonių, ar jie galėjo tokias kaukoles pagaminti. Kaukolių išvaizda atitinka actekų (o ne majų) religinius simbolius, be to, actekai buvo daugiau pažengę krištolo apdirbimo srityje. Gali būti, kad kaukolės, rastos majų griuvėsiuose, buvo pagrobti actekų turtai. Beje, 23 krištolo kaukolės kartu su kitais ne mažiau įdomiais ir keistais dalykėliais rastos Himalajuose, tarp Kinijos ir Tibeto sienos.

Britų muziejaus krištolinė kaukolė

Majų legenda pasakoja,kad labai senais laikais,dievai nusileidę iš dangaus jų tautos žyniams padovanojo trylika krištolinių kaukolių,kurios saugos mūsų planetą nuo visokių katastrofų. Tačiau majai pradėjo karus su savo kaimynais ir užkariautojai dalį krištolinių kaukolių išgrobstė, o likusias majų žyniai paslėpė.

Vienos garsiausių kaukolių saugomos Londone ir Paryžiuje. Pasak legendų, jei 13 legendinių kaukolių susiburs į vieną krūvą, bus galima išpranašauti žmonijos likimą arba netgi išgelbėti Žemę (jei kas nors jas visas spės surinkti į krūvą iki 2012 12 12). Dabar didžioji dalis šių kaukolių, išskyrus 3, saugiai ilsisi privačių kolekcionierių rankose. Didžiosios Britanijos muziejuje esanti kaukolė pasižymi stipriu hipnoziniu poveikiu, darbuotojai reikalauja, kad jiems dirbant ji būtų uždengta juodu audeklu. Pasak jų, kartais ji pati savarankiškai sukasi vitrinoje.

Šiuolaikiniai kerėtojai teigia, kad šios kaukolės - tai „informacijos bankai“, nes galime išvysti atšvaitus įvairiausių šešėlių, judančių figūrėlių, išgirsti paslaptingus garsus ar net užuosti kvapus, o liečiant rankomis jausti elektrinius krūvius… Kaukolės aktyvina kažkokias smegenų sritis ir skleidžia savitas vibracijas.

Paskutiniu metu vis dažniau kalbama apie hipotezę, pagal kurią krištolinės kaukolės yra laikomos savotiškais imtuvais - siųstuvais, užmezgančiais ryšį tarp pašvęstųjų. Kalbama, kad su tokios kaukolės pagalba galima buvo bendrauti ne tik nutolus vienas kitam per visą Žemės rutulį, bet netgi esant skirtingose planetose. Kaukolės dėka galima buvo užmegzti santykius su kitų pasaulių gyventojais. Manoma, kad tokios kaukoles sukūrė labai išsivysčiusi rasė ir į jas įkėlė didžiulį informacijos kiekį, galbūt tos civilizacijos istoriją, gal ateities pranašystes, o gal visą Žemės istoriją. Vienintelė problema – mes dar nemokame tos informacijos pasiimti.

Aureolė – 4,5 kg svorio kaukolė iš Brazilijos

Kuomet kaukolė patenka pas naują savininką, šis turi ją kelioms naktims užkasti žemėje, pamerkti nakčiai druskuotame vandenyje ar bent jau nuplauti po tekančiu vandeniu. Po šios privalomos procedūros kaukolę tenka programuoti – ant jos uždėti ranką (dešiniarankiai – kairę ir atvirkščiai). Iš pradžių kaukolė, aišku, bus šalta, bet po to pradės šilti (tada pajusite jos energiją).

Sonya – delno dydžio kaukolė iš Brazilijos

1945 metais Niujorke buvo įkurta Tarptautinė krištolinių kaukolių draugija. Pagrindinis jos uždavinys – kruopščiai tyrinėti visas surastas kaukoles, taip pat ir tikrinti jų senumą. Visos kaukolės yra aprašytos ir užregistruotos, tačiau informacija yra griežtai įslaptinta.

Krištolinių kaukolių bumas prasidėjo XIX amžiuje, kuomet jos pasirodė privačiose kolekcijose, o kartais netgi pasipublikuodavo viešai. Manoma, kad kai kurios jų priskiriamos actekų ar majų darbams, tačiau greičiausiai seniausi pavyzdžiai priklauso kolonijiniam meksikiečių menui, naudotam bažnyčių puošybai (tiesa, šios kaukolės žymiai mažesnės už tas kelias populiaresnes savo giminaites). Savaime suprantama, kad prasidėjus senovinių artefaktų iš Meksikos medžioklei, pasirodė galybė falsifikatų.

Ametisto kaukolė, pagaminta iš purpurinio kvarco ir atrasta XX amžiuje

Garsiųjų krištolo kaukolių prototipai greičiausiai yra paslaptingos actekų dvasininkų dėvėtos kaukės, kurias sudarė ir tikros žmonių kaukolės. Šias kaukes puošdavo mozaikų raštai, jas dėvėdavo drauge su iš plunksnų pagamintais galvos apdangalais. Manoma, kad tokios autentiškos actekų kaukės įkvėpė kai kuriuos gudručius padirbinti krištolines kaukoles.

Paryžiaus krištolo kaukolė

Mažiausiai keliolika (dėl autentiško vardo kovoja beveik 50, likusios tikrai pagamintos mūsų laikais) krištolinių kaukolių šiuo metu vis dar garbinamos naujųjų laikų spiritualistų kaip senovės actekų mirties simbolis, nors dar 1996 metais, BBC komanda, kūrusi dokumentinį filmą ir aktyviai bendradarbiavusi su britų muziejumi, išaiškino, jog jos pagamintos XIX amžiuje Vokietijoje. Ypatingai nupoliruotose kristalų vietose matyti įrankių žymės, kurias galėjo palikti tokios šlifavimo mašinos, apie kurias senovės indėnai dar neišmanė. Be to, pati kaukolių kristalų sandara rodė, kad jų gimtinė nesusijusi su žinomais senovės meksikiečių prekybos keliais – kaukolės iškastos Brazlijoje arba Madagaskare.

ne visos kaukolės yra skaidrios. Štai ši turi žavų žalsvą atspalvį © crystalskullsociety.org

Britų muziejuje saugoma garsioji kaukolė atvyko ne iš Meksikos. Ją (tiesa, ne vieną, o dvi) 1881 metais Paryžiuje įsigijo Eugène Boban. Po devynerių metų kančių (gaminio niekas nepirko, 1885 m. Meksikiečių muziejus ją atmetė kaip falsifikatą, vieną pavyzdį pavyko prakišti Paryžiuje) kaukolytę jis įsiūlė Niujorko juvelyrams. Po dešimties metų ją įsigijo britų muziejus. Kaukolę įsigyti padėjo toks George Frederick Kunz, aktyviai tvirtinęs, jog gaminį iš Meksikos atgabeno kažkoks ispanų pareigūnas. Deja, kaukolės autentiškumu greitai suabejota. Kaukolė kelis kartus tirta laikotarpyje tarp 1950 – 1990 metų. Nustatyta, kad jos šlifavimo technika netipiška ikikolumbiniams laikams – kaukolės apdribimui naudotas ratas, apie kurį actekai nieko nežinojo.

kaukolė britų muziejuje. Dabar jau oficialiai skelbiama, kad ji pagaminta XIX amžiuje, o ne actekų laikais

Didžiausias tyrimas atliktas jau minėtais 1996 metais, jo metu stengtasi atsakyti į tokius klausimus, kaip pvz. kaip kaukolė apdirbta, kokia ją sudarančio kvarco kilmė ir kas žinoma apie ankstyvąją kaukolių istoriją (jokių patikimų duomenų apie objektų kilmės datą nebuvo). Visos abejonės išsklaidytos tada, kai kaukolę
patikrino elektroninio mikroskopo pagalba. Įrodyta, kad linijos, žyminčios dantis, padarytos naudojant XIX a. techniką. Paskutinį kartą kaukolė išsamiai tirta 2004 metais.

Žinoma, atsirado nepatenkintųjų tokiu senovės actekų teorijai nenaudingu paaiškinimu. Jie teigia, kad muziejaus darbuotojai bando įvilioti į spąstus ir pagrobti kosminę energiją, kad kaukolė turi jausmus, kad reikia suteikti jai laisvę ir pan.

Quetzalcoatlį (Sparnuotąją Gyvatę) simbolizuojanti kaukė, šiuo metu besiglaudžianti Didžiojoje Britanijoje © foxnews.com

Už britų muziejaus kaukolę ne mažiau garsi ir Mitchell Heges kaukolė. Mitchell buvo XX a. pr. archeologas ir nuotykių ieškotojas. Kaip kaukolė, žinoma „Likimo kaukolės“ vardu, atsirado pas jį – niekas gerai nežino, nes pats vyrukas apie šį faktą daug šnekėjo, tik teigė 1924 metais radęs ją majų šventykloje Britų Hondūre (dab. Belizas) ir laikė ją ne senųjų indėnų, o išnykusių legendinių atlantų darbu. Vis dėl to įtikinamiausia, kad Mitchell kaukolę 1943 metais nusipirko aukcione Londone (tame pačiame aukcione tą pačią kaukolę bandė įsigyti ir britų muziejaus atstovai). Jo duktė Anna po tėvo mirties palaikė jo istoriją ir netgi teigė, kad pati ją rado savo 17-tojo gimtadienio proga (nors abejojama, kad ji išvis dalyvavo toje ekspedicijoje). Iš pradžių aptiko tik viršutinę dalį, po kurio laiko vietinis berniukas rado ir žandikaulį. Kaukolė yra maždaug natūralaus
dydžio ir pagaminta su stebėtinu anatominiu tikslumu (tiesa, šiokių tokių nukrypimų yra), jos prototipas greičiausiai buvo moteris. Anna teigė, kad kaukolei bent 3600 metų (įvairios teorijos ją pasendina iki 12 000 metų), ją vyriausieji majų dvasininkai naudojo paslaptingų ceremonijų metu. Ankstyviausia publikuota užuomina apie šią kaukolę – 1936 m.

Anna teigė, kad kaukolė gali sukelti vizijas, gydyti vėžį, padėti spėti ateitį (pvz., moteriškė pamatė, kad J. F. Kennedy bus nužudytas). Ekstrasensai, stebėdami kaukolės “elgesį”, pastebėjo, kad ji kartais keičia atspalvį ir skaidrumo laipsnį, kartais staiga apsigaubia švytinčia aureole, kartais skleidžia nesuprantamus kvapus, nuo kurių atsiranda troškulio jausmas. Netgi, sako, ji geba skleisti tylius aukšto tono garsus, labai panašius į sidabrinių varpelių skambėjimą. Pasak kaukolės savininkų, žmonės, iš jos juokęsi, sunkiai nukentėjo ar netgi žuvo. Deja, mokslininkai, tyrę įvairias kaukoles ir jų poveikį žmonėms, neaptiko jokių neįprastų su jomis susijusių reiškinių įrodymų.

Anna Mitchell-Heges, laiminga krištolinės kaukolės savininkė

Kaukolė buvo parodyta “Hewlet-Packard” firmai, laikomai autoritetingu ekspertu kvarco srityje ir plačiai žinomai kvarcinių generatorių gamintojai. Formos inžinieriaus L. Bare vėliau aiškino: “Mes ištyrėme kaukolę pagal visas tris optines ašis ir pastebėjome, kad ji sudaryta iš 3 - 4 suaugintų dalių. Kadangi kiekviena dalis turi nuosavas ašis, mes galėjome nustatyti, kiek yra tokių dalių. Analizuodami jas, aptikome, kad jos auga iš vieno centro ir sudaro vieną vientisą kristalą. Mes taip pat nustatėme, kad kaukolė yra išpjauta iš to paties krištolo gabalo kartu su apatiniu žandikauliu. Pagal Mooso skalę, kalnų krištolo tvirtumas matuojamas 7 punktais, nusileisdamas tik topazui, korundui ir deimantui. Kai dėl apdorojimo, tai jo niekuo, išskyrus deimantą, pjauti neįmanoma. Tačiau senoliai kažkaip visgi sugebėjo jį kažkaip apdoroti. Ir ne tik pačią kaukolę – jie išpjovė iš to paties gabalo apatinį žandikaulį ir šarnyrus, ant kurių jis pakabintas. Esant tokiam medžiagos tvirtumui, tai daugiau negu paslaptinga, ir štai kodėl: kristaluose, jeigu juos sudaro daugiau kaip viena suaugusi dalis, yra vidinės įtampos. Kai paspaudžiate kristalą pjoviklio galvute, tai dėl įtampos kristalas gali suskilti į gabalus, todėl jo negalima pjaustyti, jis paprasčiausiai subyrės. Bet kažkas padarė šią kaukolę iš vieno krištolo gabalo taip atsargiai, tarsi būtų visai jo nelietęs pjovimo metu. Tirdami kaukolės paviršių, mes aptikome trijų skirtingų abrazyvų panaudojimo pėdsakus. Galutinis apipavidalinimas buvo poliravimas. Mes taip pat aptikome kažkokį prizmės pavidalą, išpjautą užpakalinėje kaukolės dalyje, palei jos pagrindą, taip, kad bet koks šviesos spindulys, įeinantis į akiduobes, atsispindėtų prizmėje. Pažvelkite į akiduobes ir galėsite pamatyti visą kambarį…” Kaukolę tyrę asmenys nerado jokių metalinių įrankių ženklų jos paviršiuje – greičiausiai kaukolės gamybai naudoti deimantai ir malonios silicio smėlio bei vandens procedūros. Viskas būtų gerai, tačiau tokiu atveju kaukolės gamybai prireiktų 150 - 300 metų (tiesa, tik tokiu atveju, jei kaukolė poliruota rankomis, jei vis dėl to šis darbas atliktas pasitelkiant techniką, viskas vyktų greičiau, bet kaukolės savininkai nebeleidžia daugiau jos tirti). Pasak „Hewlet-Packard“ tyrėjų, tokios kaukolės pagaminti paprasčiausiai… neįmanoma (kitaip tariant, ji negali egzistuoti) Tiesa, yra viena problema, į kurią niekas neatsižvelgė – HP neturi jokių įrašų apie šį tyrimą….

Savaime suprantama, kad susidomėjimas kaukole labai suaktyvėjo, tad galų gale ji pateko į Santa Klaros laboratoriją. Deja, ten atidžiau neanalizuotas joks šios grožybės gamybos metodas – tiesiog patvirtinta, kad visa kaukolė padaryta iš to paties kvarco gabalo.

1962 m. Anna teigė, kad kaukolė – labiau našta, negu džiaugsmas ir gailėjosi, kad nepalaidojo jos drauge su tėvu, kaip šis ir reikalavo. Pasak jos, tai blogas daiktas, tačiau jau 2005 metų interviu moteris džiaugėsi, kad tik kaukolės dėka yra tokia ilgaamžė. Paskutinius gyvenimo metus Anna praleido su Bill Homann, už kurio ištekėjo 2002 metais. Ji mirė 2007 metais, nuo tada kaukolė priklauso Billui, kuris jos vis dar neduoda bandymams. Žinoma, vyksta aktyvūs bylinėjimaisi, kadangi apie kaukolę bei jos tyrimą svajoja muziejai. Pats Billas save vadina ne kaukolės savininku, o prižiūrėtoju.

Skirtingai nuo didžiųjų kaukolių, mažieji (apie 2,5 cm aukščio) jų pavyzdėliai stilistiškai artimi tiems atvaizdams, kuriuos mėgdavo paišyti ar drožinėti actekai. Nors nė vienas muziejuose esantis mažesniųjų kaukolių pavyzdys nebuvo oficialiai iškastas (na, dokumentiškai neįrodyta, kur jie surankioti), neatmetama galimybė, kad kai kurios jų iš tiesų gali minti senuosius actekų laikus.

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapisNaujesnis puslapis »