BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Optinės iliuzijos

Jeigu manote, kad moters siluetas sukasi pagal laikrodžio rodyklę, vadinasi, naudojatės dešiniuoju savo smegenų pusrutuliu. Jeigu esate tikras, kad figūra sukasi prieš laikrodžio rodyklę, - aktyvus Jūsų kairysis. Kai kurie žmonės figūrą gali matyti besisukančią tiek pagal, tiek prieš laikrodžio rodyklę. Tai po 5 sunkių tyrimų metų nustatė JAV mokslininkai.

Jau senovėje buvo pastebėta, kad žmogus, stebintis kai kurias geometrines figūras, mato iškreiptą vaizdą. Mūsų smegenys, kad ir kokios išgarbintos bebūtų, iš tiesų yra labai nepatikimos. Apmauti jas labai lengva. Tarkim, dažnai mes matome ar girdime tai, ko nėra – kartais dėl to kaltos ligos, kartais – sudėtingi aplinkos veiksniai. Vienu žodžiu, savo pojūčiais aklai pasitikėti tikrai neverta. Vienas įdomesnių tokių būdų išdurti mūsų galvytes ir akytes yra beveik žaidimai, vadinami optinėmis apgaulėmis. Kiekvienas apie jas šiek tiek mokėsi per fizikos pamokas, galų gale šia tema išleista nemažai knygų, pilna ir internetinių puslapių. Dauguma tokių apgaulių visiems žinomos ir galbūt net įgrisusios iki gyvo kaulo, bet pasitaiko ir įdomesnių, galų gale įvairūs keistuoliai kasmet prikuria vis naujų.  Terminas „iliuzija“ reiškia jutimų paklaidą, kuri sukelia neatitikimą tarp suvokiamo, arba subjektyvaus ir fizinio, arba objektyvaus pasaulio. Iliuzijos būdingos visoms žmogaus jutimų sistemoms: regai, klausai, lietimui, temperatūros pojūčiams ir matyt yra prigimtinis nervų sistemos struktūros bei informacijos apdorojimo būdo rezultatas. Pavyzdžiui, tam tikros trukmės garso intervalas atrodo ilgesnis negu tokios pačios trukmės pauzė. Čiuopiant paviršių, vienodo ilgio strypeliai atrodo nevienodi, jeigu galuose esantys pridėtiniai sparneliai yra nukreipti priešingomis kryptimis.

Giluminė iliuzija

Regėjimo iliuzijos yra regimojo vaizdo objektų matmenų koregavimas, padedantis mums suvokti aplinką,  t.y. išanalizuoti akies tinklainėje užfiksuotą vaizdą. Matmenys koordinuojami tarp linijų, sudarančių objektų kontūrus. Svarbiausią reikšmę vaizdo analizei turi sferinio modelio sudarymas. Tai leidžia individui orientuotis erdvėje. Skirtingai negu matematinėje koordinačių sistemoje, kur objektas projektuojamas į koordinačių ašis, suvokimo sistemoje ašių nėra. Čia jų funkcijas atlieka pačios linijos, priskiriamos vienai ar kitai koordinatei pagal tarpusavio padėtį.

Kai Klintonas žemyn galva, atrodo, kad viskas su jo veidu gerai. Na, o dabar pabandykite pasukti  tą jo galvą ar atsistoti ant savo galvos. Tingintiems netgi esu pasiryžusi padėti:

Tarp gausybės regimųjų iliuzijų žinomos daikto ilgio, formos ar kito parametro iškreiptos regimybės. Įdomi iliuzijų savybė ta, kad jų atsiranda stebint visai paprastus vaizdus, sudarytus vos iš kelių linijų, taškų arba kreivės atkarpų, atrodytų, negalinčių sukelti bet kokių keblumų tokiai universaliai ir galingai daiktų atpažinimo sistemai, kokia yra rega. Vis dėlto regimojo suvokimo klaidos šiais atvejais yra didelės, išmatuojamos kiekybiškai ir atsikartoja sistemingai kiekvienam

stebėtojui. Dėl šios savybės geometrinių iliuzijų reiškinys pats tampa reikšmingu stebėjimų ir tyrinėjimų objektu, nes padeda įvertinti sistemos galimybių ribas, kurios savo ruožtu atspindi ir tam tikrus sistemos struktūros bei veikimo principus.

Iliuzijas paaiškinti bandyta ir vis dar bandoma daugybe hipotezių:

· Iš pradžių iliuzijos buvo aiškinamos remiantis dviem priešingais vienas kitam procesais – susiliejimu ir kontrastu. Susiliejimas suprantamas kaip nuotolio tarp dviejų taškų suartėjimas, o kontrastas – kaip nuotolio tarp jų padidėjimas stebėjimo metu. Tariamai šie procesai vyko skirtinguose jutimo sistemos lygmenyse, o juos sąlygojo šoninis slopinimas bei stūma, turintys pastovias savo įtakos ribas.

· Vėlesnė hipotezė buvo grindžiama vaizdo gylio ir perspektyvos įtaka suvokimui. Gylio suvokimas kliudo taip vadinamajam dydžio konstantiškumo mechanizmui. Dydžio konstantiškumas esąs tiesinė perspektyvos funkcija, o gylio suvokimas tiesinės skalės neturi, todėl regos sistema, balansuodama tarp dviejų vaizdo parametrų vertinimų, klysta. Šviesūs objektai atrodo didesni, negu jiems lygūs dydžio atžvilgiu tamsūs objektai. Ši iliuzija aiškinama, kad spalvos sukelia skirtingo stiprumo jaudinimą, kuris nevienodai sklinda (iradijuoja) smegenų žievėje. Būdamos vienodo objektyvaus nuotolio, kai kurios spalvos atrodo esančios arčiau mūsų, jos lyg “išeina” į priekį, tuo tarpu kitos atrodo esančios toliau mūsų, jos lyg “atsitraukia” atgal. Išeinančios į priekį atrodo sodrios spalvos, palyginus su nesodriomis, raudonos ir geltonos palyginus su mėlynomis. Kambarys, lipdytas raudonais apmušalais, atrodo mažesnis už tokį pat kambarį, išlipdytą mėlynais apmušalais.Ši hipotezė netiko toms iliuzijoms, kurias sukelia vaizdai be gylio ir perspektyvos elementų.

· Ilgio suvokimo klaidoms aiškinti buvo taikomos adaptacijos bei asimiliacijos hipotezės, kurios teigia, kad suvokiamas dydis yra tiesiog proporcingas vaizdo centrinės detalės matmenims ir atvirkščiai proporcingas adaptacijos lygiui, arba suvoktas dydis yra proporcingas centrinės ir periferinių vaizdo detalių dydžių vidurkiui. Kita panaši hipotezė teigė, kad iliuzijos dydis priklauso tik nuo periferinių vaizdo detalių ilgio arba pločio.

· Svorio centro hipotezė atkreipė dėmesį į akių judesius ir tvirtina, kad suvokimo deformacijų gali kilti iš prieštaringų komandų, ateinančių į akių raumenis siekiant fiksuoti žvilgsnį tuo pačiu metu ir į periferinių vaizdo detalių svorio centrus, ir į centrinės detalės kraštus.

· Moderniosios hipotezės grindžiamos neuronų recepcijos laukų savybėmis. Pavyzdžiui, linijų detektoriai gali nustatyti krašto arba linijos orientaciją pagal vertikalumo ir horizontalumo santykį, bet tikslumas yra skirtingas regos lauko centre, šalia jo ir toliau nuo jo. Paprasti ir sudėtingi žievės neuronų recepcijos laukai, pasižymintys erdvinių dažninių filtrų savybėmis, gali deformuoti signalus apie vaizdo erdvinę struktūrą ir sukelti suvokimo iškraipymus.

· Rensselaer Politechnikos Instituto (Niujorkas, JAV) mokslininkas Mark’as Changizi atrado optinių iliuzijų paslaptį: jos veikia dėl to, kad smegenys sugeba “matyti” ateitį. Šviesai patekus į akies tinklainę, maždaug dešimtadalis sekundės praeina kol smegenys signalą konvertuoja į vaizdinį pasaulio suvokimą. Mūsų vizualinė sistema išsivystė taip, kad kompensuotų nervinės sistemos sukeliamus vėlinimus. Ji generuoja vaizdą, kuris atsiras tik po maždaug vienos dešimtosios sekundės dalies, t.y. artimiausioje ateityje. Tokia “įžvalga” leidžia mums sinchronizuoti pasaulio vaizdą su laiko tėkme, t.y. dėl to mes galime laiku sugauti skriejantį kamuoliuką ir sklandžiai manevruoti minioje. Iliuzijos atsiranda kai smegenys bando suvokti ateitį, tačiau suvokimas neatitinka realybės.

Iliuzijos būna:

Fiziologinės (kuomet akys ar smegenys pernelyg ilgai stimuliuojamos kokio nors veiksnio, pvz., ryškios šviesos. Pvz., Hermanno grotelių iliuzija);

Pažintinės (dviprasmiškos, tarkim, kai paveikslėlyje matoma ir vaza, ir du veidai, iškraipymo, kuomet atsiranda išlinkimo,dydžio ar ilgio iškraipymai, padrokso, kuomet sukuriami neįmanomi objektai, tokie kaip Penrose trikampis, pramanytos iliuzijos, kurias dažniausiai mato tik vienas stebėtojas, pastarosios vadinamos haliucinacijomis).

Kuri iš šių dviejų formų yra didesnė? Deja, abi jos vienodo dydžio

Optinės apgaulės – kontrastų išdykavimai

Šią įdomią ir labai populiarią iliuziją 1995 metais sukūrė E. H. Adelsonas. Turbūt nepatikėsite, bet A ir B kvadratai – tos pačios spalvos. Galite patikrinti su kokia nors paveikslėlių redagavimo programa – abiejų vardas yra #6B6B6B. Taip pat jei vis dar netikite savo akimis, galite su ta pačia programa iš kiekvieno kvadratėlio iškirpti po gabalėlį ir juos palyginti tarpusavyje.

Panašus pavyzdėlis – nors atrodo, kad a. b ir c langeliai skirtingų atspalvių, iš tiesų jie visi vienodi

Žaidimas: kuris iš viršutinių rutulių (b ar c) yra toks pat, kaip esantis pačioje (a)?

Hermann`o grotelių iliuzija – tarp grotelių matote pilkus taškelius

Nauja Hermann`o iliuzijos versija – pabandykite suskaičiuoti juodus taškelius :)

Šiame paveikslėlyje matote pilkas įstrižaines, nors iš tiesų jos nepavaizduotos.

Ehrensteino struktūra – kairiajame paveikslėlyje neegzistuojantys ratai atrodo labai ryškūs, dešiniajame – labai tamsūs.

Atrodo, kad piki stulpeliai perima juos įrėminančios spalvos atspalvį, tačiau iš tiesų pilka spalva ir tėra pilka.

Iš tiesų visi lancetukai yra vienodų spalvų, bet tamsesniame fone jie atrodo šviesesni ir atvirkščiai

Kurie iš pilkų stulpelių yra tamsesni, ar esantys viršuje, ar apačioje? Iš tiesų ir tie, ir tie tos pačios spalvos.

Horizontalusis stačiakampis per visą savo ilgį yra tos pačios spalvos

Centrinė dalis iš teisų yra vientisos spalvos, nors atrodo, kad kairioji jos dalis šviesesnė, o dešinioji – tamsesnė

Abu skrituliukai yra identiški

Geometrinės optinės apgaulės

Dėl fone esančių apskritimų kvadratai atrodo iškraipytų formų (Heringo optinė apgaulė).

Atrodo, kad šios dvi vidurinės linijos centre kiek tolsta viena nuo kitos, tačiau iš tiesų jos yra lygiagrečios (Heringo optinė apgaulė).

Kitas Heringo iliuzijos variantas, sukurtas Akiyoshi Kitakoa. Nors kvadrato centre matomas išsipūtimas, iš tiesų linijos tiesios ir lygiagrečios.

Meyerio iliuzijoje centrinė figūra neatrodo kaip apskritimas…

Visos šios linijos, kertamos trumpų įstrižų struktūrų, yra lygiagrečios (Zöllnerio iliuzija). Iliuzijos mastas priklauso nuo smulkesniųjų linijų išsidėstymo ir pasvirimo kampo.

„Vaikų darželio iliuzija“


Münsterbergo iliuzija ir supaprastinta jos versija

„Virvės“ iliuzija

Taylor – Woodhouse iliuzija

Vienas iš bokštų atrodo pasviręs, nors abu atvaizdai yra identiški. 2007 metais šis atradimas nugalėjo geriausių iliuzijų konkurse.

Orbsono iliuzija, sukurta 1939 metais. Dėl fone esančių figūrų ir paveikslą įrėminantis stačiakampis, ir viduje esantis kvadratas atrodo iškraipytų formų

1913 metais italų psichologo M. Ponzo sukurta iliuzija. Atrodo, kad viršutinė geltona linija ilgesnė už apatinę, nors jos abi vienodo ilgio. Dviejų visiškai vienodų juostų atvaizdai tinklainėse yra vienodi, tačiau mes įsitikinę, kad tik toliau esantis didesnis objektas gali sukurti tokio pat didumo atvaizdą. Todėl juostą, kuri atrodo esanti toliau, suvokiame didesnę.

Sanderio iliuzija – atrodo, kad kairioji įstriža linija ilgesnė už dešiniąją, nors jos abi vienodo ilgio

Wundto iliuzija, pasirodžiusi XIX a. Iš tiesų abi raudonos linijos yra lygiagrečios

Kairiosios struktūros centrinis apskritimas atrodo didesnis negu dešiniosios? Deja, jie abu vienodo dydžio.

Subjektyvūs kontūrai

Daug žmonių šiuose paveikslėliuose mato baltus trikampius, nors jų figūros nėra nubraižytos. Šią optinę apgaulę 1955 metais sukūrė G. Kanizsa, tad patsai trikampis kartais vadinamas kūrėjo vardu.

panašus pokštas – apskritimas kaip ir nepavaizduotas, bet mes jį matome

priklausomai nuo to, ką laikysime fonu, matysime arba vazą, arba du veidus.

Kas čia? Barzdotas vyras ar besibučiuojanti porelė?

Ką matote? Žodį ar veidą?

Šiame paveiksle yra dvi pandos. Net nepaisant to, kad nėra jokių linijų, kurios užbaigtų antrosios pandos formą, augalai duoda pakankamai fragmentų, iš kurių galime sudaryti reikiamą vaizdą.

Neįmanomos figūros

Tai – Neckerio kubas. Pasakykite, kur yra mėlynas taškas, ant priekinės, ar galinės kubo sienos?

Kaip čia tie laiptai stovi? Priklausomai nuo įsižiūrėjimo, arba „padoriai“, arba aukštyn kojom….

Kas pasakys, kur šitas trikampis prasideda, o kur baigiasi?

Neįmanomo trikampio statula

Kas gi negerai su šiuo paveikslu? Atidžiau įsižiūrėjus matyti, jog su dešiniosiomis kolonomis yra šiokių tokių problemų.

Eee… kas tiems šunims?

Raskite tris nesusipratimus šiame paveiksle

Keistas veidas

Kiek kojų turi dramblys?

Kas negerai su šiuo ratu?

Probleminė arka

Neegzistuojantis judėjimas

atrodo, kad visas šis paveikslas juda mirga…

šitas taip pat juda, nors iš tiesų visi objektai sustigę vietoje

žiūrėkite į paveikslėlio centrą ir judinkite galvą pirmyn ir atgal. Rusvi dariniai judės.

„Lapukai“ iš tiesų tai nesisuka…

Autostereogramos

Perteikti trimatį vaizdą dvimatėje plokštumoje – paveiksle ar nuotraukoje – nėra lengva. Paprastai vaizdo gylį perteikia pusšešėliai, šoninis apšvietimas, neryškus fonas, na, ir, aišku, perspektyva. Tačiau tai vis tiek yra „plokščias“ atvaizdas. Kad būtų sukurta visavertė trimatė iliuzija, reikia akims perteikti kiek skirtingus vaizdus, kad smegenys juos interpretuotų ir „nupieštų“ trimatį vaizdą.

Paprasčiausias būdas yra tiesiog pagaminti du atvaizdus, kurie vaizduotų tą patį objektą kiek skirtingais kampais, ir pateikti juos kiekvienai akiai atskirai. Jeigu žiūrėsite į daug kartų pasikartojantį atvaizdą, akys gali apsigauti ir nukrypti į persistūmusius atvaizdus. Jei šalia pasikartojančių atvaizdų bus kitas, taip pat pasikartojantis, atvaizdas, tačiau kitokiu intervalu, atrodys, kad tie atvaizdai yra tarsi vienas už kito. Naudojant šį efektą buvo sukurtos autostereogramos – iš pažiūros atsitiktiniu spalvotų taškų rinkiniu užpildyti paveikslėliai. Tačiau kiek laiko paeksperimentavus ir „pavarčius akis“, šioje betvarkėje galima įžiūrėti trimačius objektus, kurie užkloti tarsi tuo pačiu taškų rinkiniu. Taip yra todėl, kad akys mato pasikartojantį raštą, tačiau iš skirtingų paveikslėlio vietų. O objektą vaizduojantys taškai yra perstumdyti nevienodai ir sukuria skirtingų atvaizdų iliuziją.

šios autostereogramos slepia ryklį (ryklys be stereogramų matomas apačioje)

lietuvių kalba šia tema galite paskaityti čia:

http://ispanas.blogspot.com/2009/02/stereograma-ir-autostereograma.html

http://obnox.wordpress.com/2007/12/18/tai-idomu-stereogramos/

Hibridiniai atvaizdai

Moteriškės atrodo nelaimingos? Eikite tolyn nuo kompiuterio, kol jos pradės atrodyti malonios.

Įdomus pavyzdėlis. Šis veidas atrodo agresyvios moteriškės, tačiau nuo jo tolstant veidelis švelnėja.

Heee, o ką slepia seno gero Einšteino atvaizdas?

Kas nemėgsta kačių, tegul tolsta nuo monitoriaus, kol pamatys šuniuką

Dar šiek tiek iliuzijų:

Ką paprastas žmogus mato, pažvelgęs į šį F. Hodler paveikslą? Tai įdomus pavyzdys, rodantis, kad mes matome tai, ką norime matyti. Beveik niekas nepastebi trijų karvių kairėje pusėje, tačiau kalnuose įžvelgia žmones, žuvis, stalus, kėdes ir pan.

Tokio pobūdžio galvosūkiai buvo itin populiarūs Prancūzijoje 1800 – 1900 metais. Pabandykite per 2 minutes rasti vaiko veidą kavos pupelių krūvoje.

Vaikas yra D3 langelyje.

hehe, o dabar užduotis tikriems gudročiams. Kas negerai šiame paveikslėlyje? Pavadinime nėra l raidės ir ženklo ™. Šis bandymas parodo, kad iš tiesų mes esame akli kai kuriems dalykams, kurie nereikalauja mūsų dėmesio.

Ar galite per 10 sekundžių pasakyti, kiek paveikslėlyje yra mėlynai geltonų kamuoliukų? (jų yra trys)

širdys aplink karalių sukasi ir iš kairės į dešinę, ir iš dešinės į kairę – pagal žiūrinčiojo pageidavimus

kas girdėjo apie Alisą stebuklų šalyje ir dingstantį Češiro katiną? Žiūrėkite į melsvą ratą tol, kol katinas dings.

žiūrėkite į mirksintį oranžinį taškelį. Juodi taškeliai kartas nuo karto dings.

Izometrinė iliuzija

Įdomiosios kaukolytės (geriausias efektas - pažiūrėti toli nuo pc, tada iš arti):

Daugiau apgaulėlių:

www.sapdesignguild.org

www.archimedes-lab.org

www.cs.dartmouth.edu/

http://cvcl.mit.edu/

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »