BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Liūtai

Liūtas, mokslo pasaulyje šaukiamas Panthera leo vardu, yra viena iš didžiųjų kačių rūšių. Tai – antra pagal dydį šių laikų katė (didžiausias katinas yra tigras).

Šiuo metu liūtai glaudžiasi Afrikoje ir Azijoje. Kritiškai mažai jų likę šiaurės vakarų Indijoje, jie jau nebesutinkami Šiaurės Afrikoje, Viduriniuosiuose Rytuose bei Vakarų Azijoje, tuo tarpu iki vėlyvojo Pleistoceno liūtas buvo bene labiausiai paplitęs didelis plėšrūnas, gyvenantis greta žmonių. Senais gerais laikais liūtai gyveno didžiojoje dalyje Afrikos ir Eurazijos, taip pat ir Amerikoje – nuo Jukono iki Peru.

Liūtai – pažeidžiama rūšis. Jų gimstamumas Afrikoje per paskutinius du dešimtmečius smuko nuo 50 iki 30 procentų. Dažniausiai šios didelės katės nukenčia nuo natūralių gyvenimo vietų praradimų ir nesutarimų su
žmonėmis. Jie buvo ir tebėra populiarūs zoologijos sodų bei žvėrynų gyventojai.

Jeigu liūtas gamtoje netikėtai ir išnyktų, greičiausiai dar ilgą mus džiugintų savo kankinimusi ankštuose narvuose zoosoduose. Be to, šių gyvūnų mes dar ilgai neužmiršime – karčiais apaugusi patino galva yra vienas plačiausiai pripažintų gyvūnų simbolių žmonių kultūroje. Jie vaizduojami literatūroje, skulptūrose, paveiksluose, valstybių vėliavose bei filmuose. 

Šri Lankos vėliava

Liūtai, palyginus su kitomis katėmis, yra nepaprastai socialūs gyvūnai. Jų gaujas, vadinamas praidais, sudaro moteriškės su vaikais bei keli vyriškiai. Medžioja paprastai patelės, dažniausiai stambius kanopinius gyvūnus. Liūčių medžioklė pasižymi stebėtinu meistriškumu, tikslumu ir sudėtingu bendradarbiavimu. Kiekviena liūtė vysto specifinius įgūdžius, kurie bus naudingi medžioklėje. Žmonių kultūros, gyvenančios netoli šių gyvūnų, dažnai pasirinkdavo liūtes kaip atstoves nuožmiausioms karinėms dievybėms.

Sekhmet - egiptiečių karo deivė

Saugioje natūralioje aplinkoje liūtės išgyvena 12 – 14 metų, tuo tarpu liūtai apie 8. tiesa, kartais pasitaiko ir tokių liūčių, kurios natūralioje aplinkoje datraukia ir iki 20 metų. Nelaisvėje ir patinai, ir patelės gali išgyventi daugiau kaip 20 metų.

Liūtų statulos Šiaurės Alabamos universiteto kiemelyje

Liūtas turi galingas kojas, stiprų žandikaulį ir 8 cm ilgio iltis – šių savybių dėka jis gali lengvai užmušti didelį grobį. Jų spalva kinta nuo lengvai gelsvos iki rausvos ar tamsiai rudos. Patinų karčių spalva keičiasi nuo visiškai šviesios į tamsesnę jam bręstant. Jaunikliai gimsta su rudais taškeliais ant kūno. Vėliau jie nublanksta, tačiau ir suaugus kartais galima ant šių gyvūnų, ypač liūčių, kojų pamatyti dėmelių.

Liūtai yra vieninteliai kačių šeimos atstovai, kuriems būdingas akivaizdus lytinis dimorfizmas. Patinai ir patelės labai skiriasi vienas nuo kito. Pavyzdžiui, liūtės yra medžiotojos ir neturi karčių, kadangi šie sumažina maskavimosi galimybes.


Patinai sveria 150 – 227 kg, patelės 123 – 182 kg. Liūtų dydis kinta priklausomai nuo to, kokiame rajone ir aplinkoje jie gyvena – Pietų Afrikos liūtai 5 procentai sunkesni už Rytų Afrikos liūtus. Patinų kūno (su galva) ilgis 170 – 250 cm, patelių – 140 – 175 cm. Aukštis ties petimi atitinkamai 121 cm ir 98 cm. Uodegos ilgis 70 – 100 cm. Sunkiausias žinomas liūtas buvo 1936 metais vyro nušautas egzempliorius, svėręs 313 kg. Nelaisvėje gyvenantys liūtai stambesni, negu bėgiojantys natūralioje aplinkoje – Anglijos Kolčesterio zoologijos sode gyvenęs Simba 1970 metais svėre 375 kg.

Ir patinų, ir patelių uodega baigiasi plaukų kuokštu. Jis išsivysto 5,5 mėnesių amžiaus liūtukui, o 7 mėnesių gyvūnas turi jau atpažįstamą kuokštą.

Liūtų karčiai – unikalus dalykas tarp kačių ir viena savičiausių rūšies savybių. Karčiai sudaro sąlygas liūtui atrodyti didesniam ir taip įbauginti priešininkus – kitus liūtus ar hienas. Liūtų karčių spalva, dydis, taip pat ir jų buvimas ar nebuvimas priklauso nuo genetikos, brandos, klimato, testosterono keikiu. Kuo karčiai tamsesni ir galingesni, tuo gyvūnas sveikesnis. Azijos liūtų karčiai retesni negu Afrikos. Kastruoti liūtai turi
labai mažus karčius. Kartais jų trūkumas būną įgimtas, kartais susijęs su įvaisa. Kartais atrodo, kad liūtės irgi turi karčius – tokių jų atvaizdų galima pamatyti ir senovės meno darbuose, tačiau iš tiesų tai tik vadinamoji apykaklė – plaukų žiedas apie kaklą.

tai patinas. jis neturi karčių

Visų šiandieninių kačių protėvis buvo panašus į panterą ir gyveno Pietryčių Azijoje prieš 10,8 mln. m. Pirmiausia atsiskyrė panterų protėviai, vėliau – ir kitos 7 gentys. Seniausia į liūtą panaši fosilija yra 3,5 milijonų metų amžiaus, bet nėra tiksliai įrodyta, kad tai iš tiesų Panthera leo. Seniausia patvirtinti Panthera leo kauliukai yra maždaug 2 milijonų metų amžiaus. Artimiausi liūto giminaičiai yra kitos riaumojančios katės – tigras, jaguaras, dūminis jaguaras, leopardas, snieginis leopardas bei dėmėtasis leopardas. Pirmiausia nuo bendro protėvio atsiskyrė tigrai, vėliau – jaguarai, o paskutiniai – liūtai bei leopardai.

Panthera leo savarankiškai vystėsi Afrikoje prieš 1 mln. 800 000 metų, Europoje pasirodė prieš 700 000 metų kaip Panthera leo fossilis (fosilijų aptikta Italijoje). Iš šių išsivystė urviniai liūtai (Panthera leo spelaea), jie gyveno prieš 300 000 metų. Šiaurės ir Pietų Amerikoje klajojo Amerikos liūtai - Panthera leo atrox. Šiaurinėje Eurazijoje ir Amerikoje liūtai išmirė paskutinio apledėjimo pabaigoje, maždaug prieš 10 000 metų.

Senais gerais laikais Europoje gyveno ne tik liūtai, bet ir hienos, leopardai, drambliai, begemotai bei kiti dideli laukiniai gyvūnai. Europiniai liūtai buvo vieni labiausiai pasaulyje paplitusių sausumos žinduolių. Iš esmės pagrindinė jų pasišalinimo priežastis – žmonės. Išnykę iš mūsų žemyno šie gyviai paliko ekologinių problemų – normalūs evoliucijos mechanizmai, tūkstančius metų formavę rūšis, sutriko didžiojoje žemyno dalyje. Vėliau žmonės atkeliavo ir Šiaurės Amerikon, ten taip pat per rekordiškai trumpą laiką išnaikino mamutus, kupranugarius, gepardus ir liūtus. Šiuo metu pasaulio mokslininkai kuria grandiozinius planus, kaip Amerikoje bei Europoje atkurti išnykusią fauną. Išnykusias rūšis turėtų pakeisti jiems giminingos, pvz., europinius lūtus – azijiniai liūtai (greičiausiai jie įsikurs Ispanijoje, Baltijos šalims teks pasitenkinti leopardais ir drambliais). Kalbant apie šiuos planus, kai kur jie jau vykdomi – Norvegijoje kuriasi avijaučiai, danai laukia briedžių.

Tradiciškai turime 12 egzistuojančių liūtų porūšių. Jų atstovai skiriasi gyvenamąja vieta, karčiais ir dydžiu. Kadangi iš esmės šios savybės yra labai nereikšmingos, dauguma tokių porūšių yra ginčytini. Šiais laikais priimtinais laikomi 8 porūšiai, bet vienas iš jų, Panthera leo melanochaita, turbūt nėra tikras porūšis. Daugelio mokslininkų nuomone, visus Afrikos liūtus reikia laikyti vienu porūšiu, suskirstytu į vakarų ir rytų liūtus. Dabar pripažįstami (nors ir diskutuotinai) liūtų porūšiai:

Panthera leo persica, žinomas kaip Azijos, persų ar Indijos liūtas.

Kažkada jis buvo plačiai paplitęs Turkijoje, Viduriniuosiuose Rytuose, Pakistane, Indijoje ir Bangladeše. Dabar tai – bene lengviausias brakonierių grobis ir šalia Gir Indijos Miško jų glaudžiasi tik 359 (2006 m. balandžio mėn. duomenimis) – tai labai diedlis skaičius, turint omenyje, kad prieš šimtmetį jų buvo likę 13. Jie gyvena 1 412 kvadratinių kilometrų ploto rezervate.

Palyginus su afrikietiškais giminaičiais, Indijos liūtai turi ilgesnius plaukų kuokštus ant alkūnių. Šių gyvūnų karčiai retesni negu afrikietiškų liūtų, o ausys gerai matomos (Afrikos liūtų ausis dažniausiai slepia karčiai). Ant odos palei pilvą yra specifinė odos klostė. Patinai yra 1,7 – 2,2 m ilgio, sveria 225 kg, patelės atitinkamai 1,4 – 1,7 m ir 100 – 150 kg. Didžiausias žinomas laisvėje gyvenantis patinas buvo 3 m ilgio.

Tai labai socialūs gyvūnai. Jie gyvena praidais, tačiau Azijos liūtų praidai mažesni, negu Afrikos (patelių vidurkis – 2, kai Afrikoje 4 - 6). Azijos liūtų patinai mažiau socialūs ir prie praido jungiasi tik kai ateina laikas paėsti ar poruotis. Šie liūtai gyvena 14 – 16 metų.

Azijos liūtai serga daug apsigimimų ir turi nusilpusią imuninę sistemą, kadangi visi dabar gyvenantys egzemplioriai atsirado iš tų kadaise išlikusių 13 liūtų. Savaime suprantama, kad artimas kryžminimas buvo neišvengiamas. Bijoma, kad ateityje jie gali tapti nevaisingi.

Panthera leo leo, žinomas kaip berberinis, Atlaso ar Nubijos liūtas, yra išnykęs natūralioje aplinkoje dėl besaikio medžiojimo. Visame pasaulyje zoologijos soduose berberinių liūtų ar į juos panašių gyvūnų išlikę apie 100, Europoje – 40.

Tai buvo vienas didžiausių liūtų porūšių (3 – 3,5 metrų ilgio ir 150 kg svorio). Jie buvo paplitę nuo Maroko iki Egipto. Paskutinis laukinis berberų liūtas užmuštas 1922 metais Maroke. Greičiausiai berberų liūtas – sunkiausias liūto porūšis, jų patinai sveria 180 – 270 kg, patelės 100 – 180 kg. Panašiai tiek sveria ir Bengalijos tigrai. XIX – XX a. jie būdavo populiarūs zoologijos sodų ir cirkų gyventojai.

Vienas pagrindinių berberinių liūtų požymių buvo itin vešlūs karčiai, tačiau vėsesnė temperatūra Europos ir Šiaurės Amerikos zoologijos soduose daro įtaką visų liūtų dydžiui bei spalvai, tad šiais laikais tai nėra patikimas porūšio identifikavimo požymis.

berberų liūtas

Panthera leo senegalensis, žinomas kaip Vakarų Afrikos liūtas, yra aptinkamas Vakarų Afrikoje, nuo
Senegalo iki Nigerijos.

Panthera leo azandica, šiaurės rytų Kongo liūtas, aptinkamas Šiaurrytinėse Kongo dalyse.

Panthera leo nubica, Rytų Afrikos Liūtas (masajų liūtas), aptinkamas Rytų Afrikoje, nuo Etiopijos ir Kenijos iki Tanzanijos ir Mozambiko.

Panthera leo bleyenberghi, Pietvakarių Afrikos liūtas (Katanga liūtas). Gyvena Pietvakarių Afrikoje, Namibijoje, Botsvanoje, Angoloje, Katangoje (Zairas), Zambijoje ir Zimbabvėje.

Panthera leo krugeri, žinomas kaip Pietryčių Afrikos liūtas ar Transvalio liūtas, yra aptinkamas Pietų Rytų Afrikos Transvalio srityje, įskaitant ir Krugerio Nacionalinį parką.

Panthera leo melanochaitus, iškyšulio Liūtas, natūralioje aplinkoje išnyko1858 metais. Tai nebuvo vienintelė rūšis, gyvenusi Pietų Afrikoje, ir jų tikslus paplitimo diapazonas nėra visiškai aiškus. 2000 metais keli galimi iškyšulio liūto pavyzdžiai, gyvenantys nelaisvėje, identifikuoti Rusijoje. Dabar jie gyvena Pietų Afrikoje ir dauginasi. Šių liūtų patinai turi didelius karčius, besitęsiančius už pečių ir apimančius pilvą.

Baltieji liūtai nėra atskiras porūšis – tai tik ypatinga Afrikos liūtų Panthera leo krugeri morfologinė forma.

Kažkas panašaus į šį reiškinį yra ir melanizmas, dėl kurio atsiranda juodosios panteros. Baltuosius liūtus kartais galima pamatyti Krugerio nacionaliniame parke ar Timbavačio privačiame gamtos draustinyje, tačiau dažniau jie auginami nelaisvėje ir selekcininkai specialiai juos atrenka veisimui. Jie būdavo auginami Pietų Afrikoje kaip trofėjai kai kuriems medžiotojams (na tiems, kurie atvažiuoja, sumoka pinigus, nušauna beveik pririšta gyvūną ir po to išdidžiai jo kailį laiko savo darbo kabinete).

Pats baltų liūtų egzistavimas patvirtintas tik dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Anksčiau šimtmečius buvo manyta, kad šie gyvūnai – tik legendos. 1900 metais pastebėti pirmi tokie gyvūnai, o 1975 metais Timbavatyje aptikta baltų liūtukų (patinėlis ir patelė).

Natūralioje gamtoje baltiesiems liūtams sunku išgyventi – dėl spalvos jiems sunku nepastebėtiems prisėlinti prie grobio. Abu jaunikliai buvo sugauti ir išvežti į Nacionalinį zoologijos sodą Pretorijoje (Afrika). Šiuo metu šiame zoosode gyvena patinas, kuris, nors ir nėra baltas, gali perduoti tokią spalvą palikuonims.

Priešistoriniais laikais gyvavo šie liūtų porūšiai:

Panthera leo atrox, Amerikos Liūtas ar amerikietiškas urvų liūtas. Jis buvo paplitęs Pleistoceno epochoje nuo Aliaskos į Peru. Išnyko prieš 10 000 metų. Kartais manoma, kad šis porūšis iš tiesų buvo atskira rūšis.

Tai buvo didelis gyvūnas (kūno ilgis 1,6 – 2,5 m), maždaug 25 procentais didesnis, negu dabartinis Afrikos liūtas; žinoma, jis turėjo ir stambesnius dantis. Maždaug 100 Amerikos liūtų fosilijų pavyzdžių aptikti La Brea apylinkėse (ten – nuostabi įvairių senovės gyvių liekanų talpykla, kadangi ten esančiuose naftos telkiniuose nuskendo daugybė padarų). Šių liūtų patinai neturėjo karčių (arba turėjo itin mažus). Kai kuriose vietovėse Amerikos liūtai ištverdavo šaltą klimatą, greičiausiai nuo netinkamo oro jie slėpdavosi urvuose ar
įsirenginėjo guolius. Jie medžiodavo elnius, šiaurės Amerikos arklius, bizonus, mamutus ir kitus didelius žolėdžius.

Panthera leo fossilis, Ankstyvojo Viduriniojo Pleistoceno Europos urvų liūtas, gyveno prieš 500 000 metų; fosilijos rastos Vokietijoje ir Italijoje. Jis turėjo didelę galvą ir 2,4 m ilgio kūną.

Panthera leo spelaea, Europos urvų liūtas, Eurazijos urvų liūtas, ar Vėlyvojo Pleistoceno Europos urvų liūtas. Ši rūšis yra žinoma iš paleolitinių urvų piešinių, molio statulėlių ir dramblio kaulo raižinių.

Gali būti, kad jie turėjo neryškias, juostas, panašias į tigrų, o patinai – primityvius karčius arba apykakles. Tai buvo vieni didžiausių liūtų – 1,2 m aukščio ir 2,1 m ilgio (be uodegos). Urvų liūtai buvo 5 – 10 procentų didesni už dabartinius. Šie liūtai medžiodavo didelius žolėdžius gyvūnus, įskaitant arklius ir bizonus, o juos pačius medžiodavo žmonės. Jų fosilijų randama ir su šiaurės elnių liekanomis, vadinasi, jie ištverdavo netgi subpoliarinį klimatą.

Panthera leo vereshchagini, Rytų Sibiro ar Beringo urvų liūtas, glaudėsi Jakutijoje (Rusija), Aliaskoje (JAV), ir Jukono Teritorijoje (Kanada).

Panthera leo europaea (arba Panthera leo tartarica) – Europos liūtas. Jis galėjo būti liūto porūšis, kuris apsigyveno pietų Europoje. Kartais jie laikomi azijinio liūto dalimi, kartais – atskiru porūšiu, kartais – urvų liūtų palikuonimis. Senovėje jie buvo paplitę Pirėnų pusiasalyje, pietų Prancūzijoje, Italijoje ir Balkanų pietuose. Jie medžiodavo briedžius, elnius ir kitus Europos kanopinius gyvūnus. Juos savo raštuose minėjo Aristotelis ir Herodotas. Europos liūtai išnyko dėl besaikio medžiojimo ir varžymosi su laukiniais šunimis. Taip pat šie gyvūnai, kaip ir berberų ar Azijos liūtai, būdavo naudojami Romos arenose įvairioms kovoms. Kai jų[radėjo mažėti, romėnai liūtus įsivežinėjo iš Šiaurės Afrikos bei Viduriniųjų Rytų.

Zoologijos soduose gyvenantys liūtai yra įvairių porūšių ir tipų kryžminimo rezultatas, jie vadinami maniežų arba zoologijos sodų liūtais. Zoosoduose žmones dažniau sužaloja ne patinai, o patelės. Kauno zoologijos sode pirmieji liūtai pasirodė 1955 metais.

Liūtai gali daugintis su tigrais ir taip atsiranda hibridai, vadinami ligers arba tigons.

Liūtas

Tigras

Jaguar

Leopardas

Liūtas

Liūtas

Liger

Liguar

Liard

Tigras

Tigon

Tigras

Tiguar

Tigard

Jaguar

Jaglion

Jagger

Jaguar

Jagupard

Leopardas

Leopon

Dogla

Leguar

Leopardas

(lentelė atimta iš Wiki)

Liger yra kryžminimo rezultatas tarp liūto ir tigrės, jie būna didesni negu jų tėvai. Jų išvaizda pasižymi taškeliais bei juostomis smėliniame kailyje. Ligerių patinai negali susilaukti palikuonių, o patelės kartais būna vaisingos. Yra 50 procentų tikimybė, kad užaugės ligeris turės karčius, tačiau jie bus ne tokie įspūdingi, kaip tikro liūto. Šie hibridai būna 3 – 3,7 metrų ilgio ir sveria 360 – 450 kg.

Suporavus tigrą ir liūtę, gausime tigoną. Šie hibridai nėra tokie paplitę kaip ligeriai, nors 1800 m.
pab. – 1900 m. pr. Jų buvo gan daug.

Leoponas yra leopardo ir liūtės hibridinimo rezultatas. Gauto padaro galva būna panaši į liūto, o kūnas – į leopardo (kažkas panašaus į didelį liūtą su taškeliais). Jų dėmės būna ne juodos, o rudos, ant uodegos – liūtiškasis kutas. Pasižymi didele jėga bei nepaprastai alpinizmo gebėjimais. Pirmą kartą dokumentuotai toks padaras išveistas Indijoje 1910 metais. Vėliau juos veisė zoosoduose Japonijoje, Vokietijoje ir Italijoje (pastarojoje augino liūto ir leopardės hibridus). Paprastai hibridai būna nevaisingi, tačiau leoponų patinai kartais gali veistis toliau. Suporavus leoponą su liguare, gausime leoligulorą.

Suporavus liūtą su leoparde, gims liardai (lipardai). Jie turės dideles galvas su liūto bruožais ir dėmėtą kailį.

Jaglionas (jaguonas) yra jagurao ir liūtės hibridas. Suporavūs juodą jaguarą su liūte, atsiranda liūtai, turintys trumpus, storus juodus karčius, pilką snukį, tamsų kūną. Liguaras yra liūto ir jaguarės palikuonis. Jei liguaro vaisingas palikuonis suporuojamas su leopardu, gimsta leoliguaras.

Tokie įvairių rūšių hibridai būdavo populiarūs zoologijos soduose, tačiau dabar, kai pabrėžiamos grynos rūšies bei porūšių išsaugojimo būtinybė, šituo zoosodai beveik neužsiima, tik privatūs žvėrynai, na ir Kinijos
zoologijos sodai.

Marozi – liūtai, prisitaikę kalnų gyvenimui. Iš tiesų tai buvo arba retas natūralus liūto ir leopardo hibridas
arba liūtas, ir suaugęs ant kailio išsaugojęs vaikystės taškelius.

Marozi buvo mažesni už liūtus ir didesni už leopardus. Jie nebuvo patvirtinti kaip atskira rūšis (kadangi tai galimas liūto ir leopardo hibridas leoponas, tačiau anksčiau skirtingų rūšių kryžminimosi atvejis niekada nebuvo pastebėtas gamtoje, ypač turint omenyje, kad liūtai ir leopardai - priešai), nors kartais siūloma juos pavadinti Panthera leo maculatus. Gali būti, kad marozi yra genetinis nukrypimas arba dar ne visiškai suaugę gyvūnai, išvaryti iš praido. Pirmą kartą šie gyvūnai pastebėti 1907 metais. 1931 metais Kenijos ūkininkas nušovė du egzempliorius, nuo tada apie juos pranešimų nebesulaukiama, tad galimas porūšis yra išnykęs.

Didžiąją savo laiko dalį liūtai praleidžia nieko neveikdami. 20 valandų per parą jie tiesiog ilsisi. Jie gali būti aktyvūs bet kuriuo paros metu, tačiau dažniausiai veiklos imasi leidžiantis saulei. Tuomet jie bendrauja, valosi ir prižiūri vienas kitą. Medžioja dažniausiai auštant.

Liūtų pasaulyje priimtini du socialinių organizacijų tipai. Dažnai jie gyvena grupelėmis, vadinamomis praidais. Praidas paprastai susideda iš 5 – 6 patelių, jų jauniklių ir vieno ar dviejų patinų. Kartais galima pamatyti ir 30 individų praidų. Vyrų praide gali padaugėti iki 4, tačiau bėgant laikui jų skaičius vėl sumažėja. Jaunikliai patinukai, sulaukę brandos, iš praido turi pasišalinti.

Taip pat galima pamatyti liūtų – klajoklių, kurių skaičius nėra itin pastovus. Klajokliai gali tapti pastoviais praidų nariais ir atvirkščiai. Patinai paprastai dažnai turi ištverti tokį gyvenimo būdą, kol randa sau praidą, jiems į naują gaują įsilieti nebūna taip sunku, kaip patelėms, kadangi šios praiduose būna daug artimiau susietos ir gali atmesti kitos liūtės pastangas tapti nare.

Liūtų patinai, priklausantys praidui, patruliuoja po jo teritoriją. Liūtės, kadangi yra mažesnės, greitesnės ir judresnės, taip pat neslegiamos tankų ir pastebimų karčių, užsiiminėja medžiokle. Vyrai taip pat kartais gali ką nors sumedžioti, tačiau ėdalu jie mieliau dalinasi su jaunikliais, o ne su liūtėmis.

Ir liūtai, ir liūtės gina praido teritoriją nuo įsibrovėlių. Kai kurie patinai nuolat kovoja su priešininkais, dažniau su kitais patinais. Moterys suformuoja stabilų socialinį vienetą ir netoleruoja išorinių, ne praidui priklausančių, liūčių.

Liūtė gali pasiekti 59 km/h greitį, tačiau tik nedidelėse distancijose. Liūčių medžioklės esmė – kuo arčiau prisėlinti prie grobio. Paprastai liūtės auką puola, kai iki jos būna likę ne mažiau kaip 30 metrų. Ataka būna trumpa ir galinga, o grobis pasmaugiamas.

Tradicinis liūtų grobis – gnu (Serengetyje jos sudaro pusę visų liūtų grobių), impalos, zebrai, nilgau ir panašiai. Paprastai tai būna kanopiniai gyvūnai, sveriantys nuo 50 iki 300 kg. Labai retai liūtai pasitenkina ir tokiais palyginti mažais gyvūnais, kaip gazelės. Kartais liūtai medžioja labai netipiškus gyvūnus – pvz., Savuti upėje jie vaikosi dramblius. Žinoma, jie puola ir žmonių auginamus galvijus. Be to, liūtai yra pajėgūs nudaigoti ir leopardus, gepardus, hienas ar laukinius šunis.

Per vieną ėdimo seansą liūtas gali suryti iki 30 kg mėsos. Jei iškart visko negali suvartoti, pasiilsi ir vėl ėda. Suaugusiai liūtei per dieną reikia maždaug 5kg, liūtui – 7 kg mėsos.

Liūtė visiškai lytiškai subręsta sulaukusi 4 metų amžiaus. Rujojanti liūtė gali susiporuoti su keliais liūtais. Pora per dieną susiporuoja nuo 20 iki 40 kartų ir dažniausiai atsisako maitinimosi džiaugsmų. Nėštumas trunka apie 110 dienų. Patelė gimdo 1 – 4 jauniklius. Guolį įrengia kur nors tankmėje, urve ar šiaip kokioje saugioje vietoje, atokiau nuo viso praido. Kol jaunikliai bejėgiai, liūtė dažniausiai medžioja viena.

Mažyliai gimsta akli (praregi praėjus savaitei po gimdymo), sveria 1,2 – 2,1 kg. Iš pradžių jie šliaužioja, o nuo 3 savaičių pradeda vaikščioti. Kelis kartus per mėnesį liūtė mažylius perneša vis į kitą slaptavietę – taip išvengia didesnio grobuonių susidomėjimo.

Kai jaunikliams sueina 6 – 8 savaitės, motina juos pristato praidui. Dažnai kitos liūtės taip pat būna pagimdžiusios panašiu metu – jų veisimosi ciklai būna susilyginę, todėl panašaus amžiaus liūtukų priežiūra praide būna paprastesnė. Be to, jei liūtukų amžius skirsis pora mėnesių, vyresnieji apės jaunesnius ir šie nugaiš iš bado. Paprastai praide patelės nesirenka, kuriuos jauniklius žindyti, kurių – ne.

Mažų liūtukų tyko daug pavojų – šakalai, hienos, leopardai, ereliai, gyvatės, svetimi liūtai. Net 80 procentų liūtų nesulaukia 1 – 2 metų amžiaus.

Liūtukai nujunkomi nuo 6 iki 7 mėnesių. Patinai subręsta 3 metų, o sulaukę 4 – 5 metų, gali įsikurti kitame praide.

Beje, tarp liūtų pasitaiko ir homoseksualų – tiesa, tarp patelių meilė pastebėta tik nelaisvėje, tuo tarpu liūtai patinai seksu, glamonėmis ir pan. malonybėmis užsiiminėti bando ir natūralioje aplinkoje.

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapisNaujesnis puslapis »