BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vilkolakiai

Kaip vadinami vilkolakiai?

Jei kas nors Jus apšauks likantropu, žinokite, jog tai – tarptautinis vilkolakio pavadinimas. Šis pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio lykánthropos (λυκάνθρωπος): ύκος, lýkos (vilkas) + νθρωπος, Ānthrōpos (žmogus). Pati frazė „likantropas“ reiškia gebėjimą transformuotis į vilką ir įgauti kai kurias vilkiškas savybes (kartais šis žodis naudojamas ir kalbant apie pasivertimą bet kokiu gyvūnu, tačiau iš tiesų šiam procesui apibūdinti egzistuoja kitas terminas – teriantropija arba zoantropija). Lietuviškai vilkolakiai dar pravardžiuojami vilkatais bei vilktakais, senų senovėj mūsuose jie būdavo šaukiami wilkats. Angliškai jie vadinami werewolf.
Įvedus šį žodį google paveiksliukų paieškoje, atsiveria tikra nuostabi likantropiška paveikslų galerija. Šiaip tai vilkolakis yra žmogus, kuris pasiverčia vilku, čia ir vaikui aišku, tačiau patsai procesas ir vilkolakystė –
pakankamai įdomus dalykas.


Vilkolakiai tautosakoje, legendose ir padavimuose

Viena seniausių legendų apie vilkolakius – graikų pasakojimas apie Lycaon, kuris mėgo žmogieną ir dėl to buvo paverstas į vilką. Herodotas pasakojo apie gentį, kurios nariai kelias dienas metuose tapdavo vilkais. VergiliJus taip pat buvo susipažinęs su likantropija.

Specialiai likantropais tapdavo kai kurie druidai – tačiau ne dėl garbės ar norėdami gąsdinti kitatikius, o dėl to, kad jų religija buvo labai artimai susijusi su gamta. Vilkolakystė padėdavo prisiartinti arčiau gamtos.

Senovės lietuviai tikėjo, kad Saulės užtemimo metu saulę praryja vilkolakis (ai, nu, kartais ir slibinas). Tiesa, gan greit pasirodydavo toks Kalvelis, duodavo nenaudėliui į kaulus ir Saulutė vėl būdavo laisva. Taip pat lietuvių tautosaka sako, kad paprastai dauguma vilkolakių yra taikūs, puola tik naminius gyvulius, o pavojingesni tieji, kurie vilkažmogiais tapo savo noru.

Skandinavijoje buvo žinoma apie senovinius ypač žiaurius ir pasižyminčius stebėtinu įtūžiu norvegų karius. Jie nieko nebijodavo, nejausdavo skausmo ir buvo stebėtinai stiprūs. Ruošdamiesi mūšiui jie apsidengdavo vilkų ar lokių kailiais. Buvo tikima, jog apsigobęs gyvūno kailiu, karys įgauna ir to gyvio savybių.

Lenkijoje, Serbijoje ir Slovėnijoje gyvavo legendos, jog jei vaikas gimsta su vaisiaus apvalkalu ant galvos, specifiniu apgamu ar neįprastu plaukuotumu, jis gali pasiversti bet kokiu gyvūnu, kokiu tik nori. Armėnai
pasakoja, jog yra moterų, kurios už dideles nuodėmes 7 metus turi pralakstyti kaip vilkės. Tokios vilkmoterės ir pradžių suryja savo vaikus ir giminaičius, o vėliau pradeda pjauti ir šiaip bet kokius žmones. Turbūt daug kas žinote pasakojimus apie kunigaikštį Vseslav, kuris, kaip pasakojama, buvo vilkolakius, nors daugelio nuomone iš tiesų – tik sadistas ir iškrypėlis, tačiau tuo pačiu – ir puikus valdovas, savo krašte valdymo metu įvedęs gan puikią tvarką.

Dauguma tyrinėtojų mano, jog legendos apie vilkolakius bei vampyrus atsirado tuomet, kai reikėjo paaiškinti nuoseklias žudynes (perpintas kanibalizmu, luošinimu ir pan. malonybėm) senais gerais ir tuo pačiu ne itin racionaliais laikais. Iki 20 amžiaus vilkais žmones Europoje puldavo retai, tačiau tokių atvejų pasitaikydavo ir jie plačiai nuskambėdavo. Savaime suprantama, jog europietiškuose kraštuose šie gyvūnai tapo labiausiai bijomais plėšrūnais ir užėmė savo kertelę tarp blogio padarų. Tuose rajonuose, kuriuose negyvena vilkai, pasinaudojama kitais grobuonimis užpildyti tai pačiai tamsos padarų nišai. Afrikoje tai hienos, Indijoje – tigrai, Pietų Amerikoje - jaguarai.

Legendos apie vilkolakius ypač buvo paplitusios Albanijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Armėnijoje, Argentinoje, Meksikoje, Bulgarijoje, Turkijoje, Čekijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Anglijoje, Airijoje, Škotijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Ukrainoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Makedonijoje, Danijoje, Švedijoje,   Norvegijoje, Islandijoje, Portugalijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vengrijoje, Italijoje ir panašiai. Europoje vilkolakiais dažniausiai būdavo blogi vyrai, pasiversdavę vilkais ir terorizuodavę žmones velnio paliepimu. Kartais žmonės vilkolakiais tapdavo ne savo noru.

Viduramžiais prasidėjo teismai dėl įvairių smagybių, tokių kaip raganavimas ir, savaime suprantama, vilkolakystė. XVI amžiuje Prancūzijoje tokių teismų buvo ypatingai daug (1520 – 1630 metais – 30 000 atvejų), nors dažniausiai tai buvo tik kanibalų ar šiaip sadistų nuteisimai, ar niekuo nekaltų žmonių, tik atrodančių kiek… hm.. neformatiškai, nukankinimai.

Kai kurių indėnų genčių folklore taip pat galima aptikti vilkolakių pėdsakų. Tarkim, kai kurios gentys tikėjo, jog mirusius šiaurinius elnius nuo neatsargių medžiotojų saugo milžiniški vilkai.

Kaip atsiranda vilkolakiai?

Asmuo šiuo padaru tampa keliais būdais – priklausomai nuo galimybių ir pašaukimo. Vilkolakiu galima gimti (turbūt tai grynakraujai labai išdidūs individai, panašai kaip smirdžių ar Blekų šeimos iš Hario Poterio), taip pat šiuolaikinė liaudies išmintis byloja, jog vilkolakystė yra užkrečiama įkandimo ar prakeikimo metu (senovėje apie galimybę tapti vilkatu įkandus kitam tokiam padarui beveik neužsimenama, tai labiau siaubo filmų suformuotas požiūris). Jei mokate burti ar pažįstate kokį magą, galite jį suerzinti ir galbūt tapsite tikru vilkolakiu. Gražiai patyrusio mago paprašius išimties tvarka likantropu galima tapti ir nenaudojant smurto ar įžeidimų, tarkim, apsirengiant specialų kostiumą, diržą iš vilko odos, atsigeriant vandenėlio iš vilko pėdutės, geriant kažkokį brudą (sudėtinės dalys – negyvų vaikų riebalai, vaistiniai augalai, žmogaus kraujas) ir kartojant burtažodį ar panašiai. Taip pat rusų išmintis byloja, jog gruodžio 24 dieną (kai kur – kad 25) gimęs vaikelis taps vilkolakiu, o brazilai sako, kad septintas šeimoje gimęs berniukas būna vilkatas, ypač jei jis gimsta po serijos mergaičių.

Jei atlikote viską, kas įmanoma, tačiau vilkolakiu netapote, tik išsigydėte pasiutligę, raupus, vidurių šiltinę, randus ir išvijote poltergeistus, pabandykite vasarą trečiadienį ar penktadienį per pilnatį miegoti lauke taip, kad mėnulio šviesa spigintų tiesiai į veidą. Jei ir tas nepadės – galbūt Jums tiesiog nėra lemta tapti vilkolakiu.

Jeigu Jums jau įkando, piktojo vilkžmogio nežudykite – pirma, jau vis viena tapote jo bendru, antra, įkandėją nudaigoJus, vis viena jokiu būdu negalėsite būti paprastu žmogumi. Atrodo, kad atgal atsiversti neįmanoma
(na, maždaug „pabuvau 5 metus vilkolakiu ir atsibodo, grįžtu į normalių žmonių pasaulį, dirbsiu banke“), nors kai kurie įvairių tautų padavimai sako ką kita (viduramžiais su tuo bandydavo kovoti medicinos, chirurgijos bei egzorcizmo pagalba). Netikėkite padavimais ir sakmėmis, tikėkite tikraisiais vilkolakiais. Ak, taip, pamiršau, yra viena maža išimtis, ji aprašyta vilkolakystės požymių skyrelyje.

Vilkolakystės požymiai

Inkubacijos periodas užtrunka nuo poros dienų iki kelių savaičių, priklausomai nuo įkandimo sunkumo ir bendros aukos sveikatos. Tiesa, neretai šiam laikotarpiui įpusėJus jau pradeda reikštis šiokie tokie požymiai. Vilkolakiu tapęs žmogus iš pradžių pasižymi didėjančiu potraukiu smurtui, agresijai, neprovokuojamiems įniršio priepuoliams. Taip pat jį kankina nemiga, neramumas ir kiti keisti elgesio sutrikimai. Kai kurie autoriai mini ir sausą odą bei padidėJusį potraukį vienatvei. Perspėjimas: nepainiokite pradinių vilkato požymių su paauglystės problemomis, psichotropinių medžiagų vartojimo pasekmėmis ir psichikos sutrikimais.

Būtent inkubacijos periodas yra vienintelė galimybė žmogui netapti vilkolakiu. Reikia rasti kokį nors protingą dėdulę, kuris nusimano apie vilkolakius, ir, jeigu Jus lydės sėkmė, tai yra, dėdulė spės Jums padėti,  ba laikas bėga, bei jei turėsite pinigų, kadangi gydymas brangus, vilkolakiu netapsite.

Žmogus, jau sergantis vilkolakyste, nepasižymi jokiais ypatingais bruožais ir kelnėse neslepia uodegėlės. Tiesa, kartais gali prasiveržti vienas kitas fizinis ar elgsenos bruožas, tačiau šiaip vilkolakį sunkoka atskirti.

Kai kurie labai įgudę vilkolakiai gali sustabdyti transformacijos procesą toje stadijoje, kuri jiems labiausiai patinka. Paprastai taip elgiasi piktesni vilkolakiai ir išnaudoja abiejų formų – žmogaus bei žvėries – pranašumus. Iš viduramžių atkeliavo daugybė požymių, padedančių atskirti subrendusius ir susiformavusius vilkolakius. Paprastai minimi suaugę antakiai, lenkti nagai, žemai išaugusios ausys, apgamas (dėmė) kairėje krūtinės pusėje ir siūbuojanti eisena. Rusijoje vilkolakiai po liežuviu turi šerių. Neretai vilkolakiai kenčia nuo melancholijos ir depresijos – jiems gaila tų žmonių, kuriuos suvalgė. Kartais manoma, kad vilkolakiais dažniau būna ryži asmenys. Jei turite laisvo laiko, galite patikrinti, ar po oda jiems neauga kailiukas.

Skirtingų kraštų vilkolakiai pasižymi šiek tiek skirtingomis savybėmis. Tarkim, latviškieji būna gan agresyvūs, nors kartais gali padėti bėdoje, o štai prancūziški lubinai pasižymi romumu ir drovumu.

Kaip vilkolakiai bendrauja?

Pasivertęs vilku asmuo išsaugo savo žmogiškąjį protą, tačiau negali kalbėti. Tai nėra baisi problema - vilkolakiai sugeba bendrauti telepatiškai. Jie gali susieti į bendras medžiokles ir veikti itin efektyviai (patarimas: jei žinote ar nujaučiate, jog kur nors netoliese bėgioja bent vienas vilkatas, nevaikščiokite toje teritorijoje naktimis). Be to, jei vienas likantropas kaip nors netyčia nusibaigia, kiti jo draugai gali pajusti jo mirtį. Šakės vilkolakio žudikui.

Kaip kovoti su vilkolakiu?

Gera naujiena vilkolakių fanams: faktiškai šie padarai yra nemirtingi. Jie pasižymi pastovia audinių regeneracija. Jei galvojate, kad va taip paprastai bum ir užmušėte vilkolakį – klystate, jis vėl atsigaus savo žmogiškojoje formoje. Tačiau jei labai supykote ant kokio vilkato ir norite tapti kovotoju už tiesą (Bafi analogu), treniruokitės smaigstyti širdis bei kapoti galvas. Vilkolakis nudaigojamas tik sunaikinus jo širdį arba smegenis. Jei bandysite nuo vilkolakio apsiginti bugieniu, kryžiumi, šventu vandeniu ar Biblija, vilkolakį tik pralinksminsite, o kai kurios egzempliorius galite ir įžeisti. Nemanau, kad yra protinga įžeidinėti vilkolakį, ypač susidūrus su juo akis į akį.

Kai kurie vilkolakiai nemėgsta vandens, tačiau jie nejaučia jam mirtinos baimės. Nepainiokite vilkolakystės su pasiutlige. Net jei senam geram likantropui ir nepatiks didelis ežeras, susikaupęs ar susierzinęs jis jį
perplauks.

Vilkolakius atbaidyti gali kurpelės ar amalai. Aišku, mojuojant tokio augalo lapeliu neverta eiti kovoti su vilkatais, tačiau šie padarai nemėgsta lankytis tose vietose, kur auga daug šių augalų. Senovėje nudaigotus vilkolakius sudegindavo, kadangi buvo bijoma, jog kitu atveju jie po mirties taps vampyrais ir pridarys dar daugiau bėdų (Serbijoje vilkolakis ir vampyras išvis buvo viena ir ta pati būtybė, vadinama Vulkodlak).

Ar vilkolakis – velnio šuva?

Paprastai vilkolakiai tapatinami su velniais ir kitais blogio padarais, tačiau 1692 metais Livonijoje toks Thiess pasakojo, jog jis su savo vilkolakių chebra kovojo su visokiais demoniūkščiais ir taip gynė žemę. Kartą jie netgi nusidangino pragaran, kad iš kažkokios raganos atkovotų rugius. Jis taip pat kalbėjo, jog vilkolakiai ypač aktyviai už gėrį kovoja Rusijoje bei Vokietijoje.

Už tokias kalbas bičas kaip užkietėjęs stabmeldys gavo 10 rimbų ir nutilo.

Psichikos sutrikimas

Susiduriama su nemažai atvejų, kai žmogui nei įkando koks vilkatas, nei jį kas iš tiesų prakeikė, nei jis susidėjo su kokiu raganiumi, tačiau vis viena galvoja, kad yra vilkolakis. Tokiu atveju tai būna psichikos liga, būtent dėl to prieš bandant tapti vilkolakiu patartina apsvarstyti visus už ir prieš, kad vėliau netektų gražiausių savo gyvenimo metų praleisti už baltų sienų su napoleonais. Toks susirgimas netgi turi medicininį pavadinimą – klinikinė likantropija.

Nemažai mokslininkų mano, jog mitams apie vilkolakius plisti padėjo ir užsikrėtę pasiutlige ar sergantys hipertrichoze (tokie nelaimė su plaukais) ar Dauno sindromu asmenys.

vyrukas, kuris buvo įsitikinęs, kad yra vilkolakis

Apie Mėnulio fazes ir vilkolakius

Iš tiesų mėnulio pilnatis vilkolakio neveikia. Savo išvaizdą šis padaras gali keisti kada panorėjęs – ryte, vakare, dieną, naktį, per pilnatį, per jaunatį ir panašiai. Tiesa, jaunąjį vilkolakį gali veikti mėnulio ciklai.

Istorijos apie vilkolakius

1588 metais kažkoks prancūzų didikas dairėsi pro savo langą ir laukė medžiotojo, kuris kaip tik tuo metu kovojo su vilku ir galų gale nukiro jam letenėlę bei įsimetė į krepšį. Grįžęs į pilį medžiotojas norėjo didikui parodyti maišelį su kovos įrodymu, tačiau jį atidarius jie išvydo moters ranką. Ant vieno iš šios rankos pirštų buvo užmautas auksinis žiedas. Vyrai pažino, kad žiedas – medžiotojo žmonos. Moteriškę rado virtuvėje, žinoma, be rankos. Įnirtingai kamantinėjama, ji prisipažino, kad sugeba pasiversti vilke ir po trijų dienų buvo gyva sudeginta ant laužo, kaip ir pridera padoriai tų laikų raganaitei.

Vienas baisiausių likantropų buvo Chalons, dar žinomas kaip Velnio Siuvėjas. Atsakomybėn už juodus darbelius jis buvo patrauktas 1598 metų gruodžio 14 dieną Paryžiuje. Jis kaltintas už baisias žmogžudystes  – vėliau tesimas liepė visus dokumentus sunaikinti ir netgi tikrasis šio vyro vardas dingo istorijos platybėse. Manoma, kad į savo parduotuvėlę jis viliodavo ir skersdavo vaikus, o vakarais vilko formoje bėgiodavo po miškus ir paleidinėdavo benamiams ar šiaip vėlyviems asmenims žarnas. Chalonso rūsyje rasta daug baltų gražių kaulelių, o pats jis neparodė, kad gailisi ir iki paskutinės akimirkos keikė Dievą.

1685 metais Ansbacho miestą Bavarijoje terorizavo didelis ir žiaurus vilkas. Pasak gandų, tasai vilkas iš tiesų buvo vilkolakis, kuriuo tapo kažkuris to miesto mirusių merų. Kai vilką užmušė, vietiniai papuošė jo kūną taip, kad tasai atrodytų kaip jau to minėto mero, tada šiek tiek pademonstravo viešai, o vėliau nugabeno į muziejų.

1764 – 1767 metais Prancūzijoje, tuometinėje Gévaudan srityje (dabartinis Lozère departamentas) milžiniškas vilkas puldinėjo žmones ir galvijus. Paprastai jis labiausiai mėgo avių piemenis, slankiojančius atokiose vietose. Gyvį matę asmenys teigia, kad jis turėjo raudoną kailį ir į kiaulės šnipą panašią nosį. Neapsikentęs Prancūzijos karalius ten pasiuntė savo karius, kad šie nudaigotų pabaisą. Šiems pavyko kažką pašauti ir užpuldinėjimai keliems mėnesiams liovėsi, tačiau vėliau vėl atsinaujino. Galų gale vienas medžiotojas, toks Jean Chastler, susiveikė sidabrinių kulkų ir jomis užtaisė savo šautuviuką, tada susekė ta gyvį ir porą kartų į jį pykštelėjo. Pabaisa buvo patampyta mieste, o vėliau kažkur užkasta.
Garsusis Chastlerio ginklas vis dar demonstruojamas vietinėje bažnyčioje.

1790 metais buvo pasakojama apie milžinišką vilką, besibastantį Šiauriniame Velse. Jis netgi užpuolė vieną diližaną ir papjovė arkliuką. 1791 žiemą kažkoks ūkininkas aptiko peraugusio vilko pėdsakus. Dėdulė pasikvietė pažįstamą kalvį ir jie drauge porą mylių sekė pėdsakais, kol rado klaną kraujo, galvijų bei avių galvų ir šuns dalių. Gana greit jie rado ir gyvūnėlių savininką, labai išsigandusį ir užsirakinusį savo trobelėje. Jis pasakojo, jog naktį atsibeldė kažkoks juodas žvėris ir papjovė jo aviganį. Tuomet vilkas puolė ūkininką, tačiau šis spėjo pabėgti trobon ir pasislėpė po stalu. Žvėris kurį laiką daužėsi į duris, tada pažiūrėjo pro langą (o jo akys buvo mėlynos ir atrodė labai protingos, kaip žmogaus) o po to išėjo pasišnekėti su gyvulėliais, kurių dalis ir aptiko tie du, na tas kitas ūkininkas ir kalvis. Gana greit bažnyčios galvos įsakė vilkolakį pričiupti ir gauja kaimiečių, apsiginklavę kas kuo sugebėjo, iškeliavo į mūšį. Po kiek laiko iš mūšio jie grįžo, nieko nesugavę ir nepamatę. Vėliau būdavo tik aptinkami milžiniško vilko pėdsakai. Vėliau dar pasitaikydavo atakų, bet vis rečiau, kol jos liovėsi. Tiesa, 1992 metais ir netgi 2001 metais šioje teritorijoje vėl buvo pastebėti keisti gyvūnai, pirmą kartą kažkas panašaus į lokį, antrą – į pumą.

Kažkurį 1936 metų vakarą Viskonsine dėdė Mark Schackelman ramiai vairavo savo transporto priemonę, kol išvydo keistą apžėlusią būtybę, panašią į šuns ir šimpanzės hibridą – bent jau kalbant apie veid… snukio bruožus. 1964 metais Dennis Fewless netoli tos vietos taip pat pastebėjo panašią būtybę. Vidurnaktį jis važiavo iš darbo ir pamatė vidury kelio aukštą tamsiai rudos spalvos gyvūną. 1972 metais kažkokia moteriškė paskambino policijai, kadangi į jos namus kažkas įsibrovė. Būtybė paspruko, bet po kelių savaičių grįžo vėl ir užpuolė arklį. Padaras turėjo ilgus nagus, ilgą kailį ir vaikščiojo stačias.

1960 metais Teksase kažkokia Delburt Gregg Greggton pasakojo, kad jai teko susidurti su vilkolakiais. 1958 metais, kai jos vyras buvo komandiruotėje, ji pristūmė savo lovą prie lango, kadangi norėjo, kad jai kažkur pūstų vėjelis. Tada atėjo audra, žybtelėjo žaibas ir ji išvydo į vilką panašią būtybę švytinčiomis akimis bei iššieptais dantimis. Vilkas staiga šoko į krūmus ir po kurio laiko iš tų pačių krūmų moteriškė pamatė skubiai išeinantį kažkokį vyrą.

1990 metais Utar Pradešo (Indija) vietiniai pasakojo, kad juos terorizuoja vilkolakis.

Kuo vilkolakiai susiję su rugiais?

Dauguma mokslininkų mano, kad viduramžiais didele vilkolakių paplitimo priežastimi buvo… paprastoji skalsė. Tai toks grybas, kuris po labai šaltų žiemų ypač aktyviai apninka rugius. Užtenka nuimti derlių, išsikepti duonos iš užkrėstų grūdų ir linksmybės garantuotos. Būtent skalsės (iš kurių galima išgauti LSD) ir yra haliucinacijų, masinės isterijos, paranojos, konvulsijų ar netgi mirties priežastis.

Būtent apsinuodijimai skalsėmis ir paaiškina tokius atvejus, kaip asmuo, manantis, jog pavirto vilkolakiu, ir šimtai paprastų apsinuodijusiųjų, kurie mano, kad matė vilkolakį. Tiesa, ši teorija labiau tinkama viduramžiams ir netgi šiuo atveju negali pateisinti visų vilkolakinių atvejų pavyzdžių.

Ką apie save pasakoja šiuolaikiniai vilkolakiai?

Na, paprastai jie būna tobulai gražūs žmonės – bent patys taip save įvardija. Vilkolakiai atletiško sudėjimo, turi migdolo formos gintarines ar juodas akis, tamsius plaukus. Nemažai vilkolakių vengia žmonių ir nemėgsta daržovių.

Jie nevalgo žmonių, tačiau atrodo, kad visai mėgsta ėrieną. Vilkolakiai alergiški sidabrui – prisilietus prie šio metalo atsiranda smulkių, bet skausmingų nudegimų, o tam tikras plotas aplink nudegusią vietą būna laikinai paralyžiuojamas. Jei sidabro patenka kraujotakos sistemon, vilkolakis beveik iškart žūva. Paprasta kulka vilkolakį galima užmušti tik pataikius širdin, o sidabrinei užtenka užteršti kraują.

Vilkolakiai nėra pasileidę seksomanai, su pasirinkta pora jie nugyvena visą gyvenimą. Našliai bei našlės antrą kartą nesituokia, greičiausiai dėl to, kad dauguma jų nusibaigia praėjus kokiam mėnesiui po partnerio mirties.

Vilkolakiai mėgsta paneiginėti plačiai paplitusius mitus – pavyzdžiui, iš tiesų jiems netgi patinka pasitaškyti upėje ar skanauti kokius spageti su dideliu kiekiu česnako. Jiems nepatinka kryžiai bei švęstas vanduo, bet tik dėl to, jog jiems nepatinka pati krikščionybė. Tarp vilkolakių niekada nebuvo krikščionių – greičiausiai dėl to, kad religinių fanatikų jie buvo labai aktyviai persekiojami ir deginami.

Iš tiesų likantropija nėra užkrečiama – ji tik paveldima. Jei Jums įkando vilkolakis, galite iškelti jam bylą, pamiršti viską, ką čia perskaitėte ir ramiai eiti miegoti.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »