Šiandien vėl pasibastėm po septintą fortą ir padarėm keletą
nuotraukų. Mūsų neišgąsdino nei sėlinantys žingsniai (gal kokia bobutė), nei
šūviai (gal vaikai su petardom), nei spygliuota viela (vis tiek buvo nutraukta),
nei įspėjamieji užrašai (neįskaitomi). Įsiminė žalia žolė ir obuoliukai.
Pačią įdomiausią forto dalį okupavę kareivukai, tai šiek
tiek liūdina ir mes tik iš toli eilinį sykį pasigrožėjom mielu rausvu vaizdu.
Ką gi, Vilniaus Žiemos tęsinys :)
Keletas smagių pastebėjimų:
Vis tik man pavyko prigriebti vieną stafą.
Rotveileriai ir bokseriai, kuriems paliktos išsivysčiusios
uodegos, atrodo labai puikiai. Buvau sužavėta.
Negrynaveislis pifietiškas šuniukas gali atrodyti kaip veislinis
ir sulaukti nemažai dėmesio.
Pilna fotosesija čia.
Nusprendžiau šiandien parašyt labai smagia tema. Žinoma,
šiai laikais, kai kenčia bei badauja žmonės, visiems trūksta pinigų, taip
toliau ir panašiai, daug kam atrodys kvaila rašyti apie kiaulių gerovę (nors, gerai pamąsčius apie augalų kiekio sunaudojimą mėsos išgavimui - dėl pasaulinio bado kalta ir mėsos pramonė). Galite
reikšti kritiką ta tema, bet mano nusistatymo nepakeisite.
Dėmesio reikia
skirti visiems. Jei daug kam atrodo, kad tas ar tas objektas nenusipelnė
dėmesio ar geresnio gyvenimo, nereiškia, kad taip ir yra iš tiesų. Galų gale
reikia susimąstyti, kad ta mėsa, kurią valgome, nenusileido iš dangaus apšviesta
ryškių tenkančios saulės spindulių – kad valgytume mėsą, tenka žudyti gyvūnus,
ir iš tiesų jokio skirtumo, ar tas gyvūnas yra nelaiminga višta, ar
selekcininkų sugadinta kiaulė, kuri iš tiesų yra labai protingas bei socialus
gyvūnas.
Taigi, daug kas mūsų, gyvenančių Lietuvoje (ne taip, kaip
užsienyje), yra matę linksmų paršelių ar kiaulaičių, bėgiojančių po aptvarėlius
tvartuose.
Tiesa, šios kiaulaičių laikymo sąlygos nėra tokios fainos, kaip
seniau kaimuose, kuomet paršai bėgiodavo palaidi, buvo ne tokie masyvūs ir
pasižymėjo vikrumu, galėjo kada panorėję pasivolioti purvynuose ir nebuvo
apsišikę, nes iš prigimties kiaulė yra labai švarus gyvūnas. Dabar kaime
paprasta statistinė kiaulė gyvena nedideliame aptvare, kur ji negali paskirti
konkrečios vietos tuštinimuisi, tad sukiojasi tame aptvarėlyje visa
išsivoliojusi savose išmatose ir kartas nuo karto prigula savo jauniklius,
jeigu tik jų turi. Tačiau netgi kaimo aptvarėliai nėra toks siaubingas dalykas,
kaip didžiosios kiaulių fermos. Tiesa, jei analizuočiau šią temą dar giliau –
kiaulė nebuvo sutverta kaipo mėsos šaltinis žmogui. Laukinės kiaulaitės ir
šernai (mūsų rausva nutukusi paršavedė tėra šerno porūšis) laisvai bėgioja po
krūmynus ar miškus, yra gan nedidelės masės, turi neblogą bendravimo sistemą –
tiesą sakant, panašias sąlygas turėjo ir prieš gerą šimtmetį kaimuose
gyvenusios kiaulės.
Vėliau žmogus pradėjo keisti tų šernaičių fiziologiją, iš
pradžių gan natūraliai, atrankos metodais, o dabar jau pasitelkdami ir chemiją
bei genų inžineriją. Laukinė kaulė pavirto į liulantį nutukusį mėsos gabalą,
neįtikėtinai panašų į didžiąją dalį dabartinių amerikiečių.
Kiaulės yra labai protingi ir greit besimokantys gyvūnai. Jei
pabandytume bent abstrakčiai suskirstyti gyvūnų intelektą, jos užimtų ketvirtąją
vietą – po šimpanzių, delfinų ir dramblių.
Jau 2 – 3 savaičių amžiaus paršelis įsimena
savo vardą ir atsiliepia kviečiamas.
Be to, tai labai socialūs gyvūnai. Jos
labai mėgsta artimą kontaktą, ilsėtis gulint kartu, susiglaudus.
Na, statistinė nėštumo informacija – kiaulė gali gimdyti
dukart metuose, nėštumas trunka 114 dienų, paprastai veda nuo 7 iki 12 1,5 kg
svorio paršelių. Kiaulė lytiškai subręsta 8 – 18 mėnesių, patinas 8 – 10 mėnesių
amžiaus.
Kiaulės yra visaėdžiai gyvūnai – jos valgo mažus gyvūnėlius
ir augalus. Natūralioje aplinkoje labiausiai jos mėgsta lapus, žoles, šaknis ir
vaisius. Nelaisvėje pasitaiko, kad kaulė suėda savo mažylius – greičiausiai
taip yra dėl tam tikrų medžiagų trūkumo racione ir stresų bei netinkamų
auginimo sąlygų paveiktos psichikos.
Kaulės, kaip jau minėjau, iš tiesų yra labai švarūs
gyvuliai. Jei tik turi sąlygas, tualetus jos stengiasi laikyti kuo toliau nuo
gyvenamosios ar mitybos vietos. Net kelių valandų paršeliai stengiasi iššliaužti
iš guolio, kad galėtų reikaliukus atlikti atokiau nuo miego vietos.
Kiaulės šaltį pakelia lengviau, negu karštį, tad žiemą joms
visai patinka dūkti lauke.
Šie gyvūnai neturi prakaito liaukų, tad negali
prakaituoti, todėl karštą vasaros dieną voliojasi purve, kuris aušina odą, o
vėliau, sudžiūvęs, ją saugo ne tik nuo saulės, bet ir nuo parazitų. Be to,
kaulės purvą naudoja, kad apsisaugotų nuo įdegimo – be žmogaus, tai
vieninteliai gyvūnai, kurie įdega saulėje.
Dar labiau negu purvą kiaulės mėgsta vandenį ir plaukiojimą.
Be to, kad gali įdegti kiaulė į žmogų panaši ir kitais
aspektais. Mūsų ir kaulų toks pat kramtymo aparatas, panašūs vidaus organai
(žmogui galima persodinti kiaulės širdį ir panašiai).
Tokios pačios arterijos;
beveik sutampa kraujo kūnelių, proteinų, hemoglobino keikis; panašūs inkstai
,kepenys ir pan. Kiaulės į stresą reaguoja panašiai kaip ir žmonės, jas gali
ištikti infarktas. Kiaulės, kaip ir žmonės, linkusios į alkoholizmą.
Kiaules galima panaudoti ne tik kaip maisto šaltinį – dabar
populiarėja kaulų auginimas namuose (populiarios Vietnamo kiaulaitės),
be to,
jos turi puikią uoslę ir nuo senų laikų naudojamos triufelių paieškai.
Fermose kiaulės laikomos sugrūstos ankštuose aptvaruose.
Paršavedės uždaromos į tokius narvus, kurie per maži netgi apsiversti.
Tokiame
aptvare uždaryta kiaulė dažnai kenčia nuo sužeidimų kelių bei pečių srityje.
Nors paršeliai su motinomis turėtų gyventi apie 3 mėnesius, jie nujunkomi po 10
dienų ir patalpinami aptvaruose, kurie tikrai netinkami tokiems mažiems
jauniems gyvūnėliams, tad to pasekoje sulaukiama daug elgesio bei sveikatos
problemų ir, žinoma, mirčių.
Tuo tarpų paršelių motinos apvaisinamos vėl. Po 3 – 4 metų paršavedės būna taip nualintos,
kad tinka tik skerdimui.
Paršeliai savo ankštuose narvuose, kurių grindys paprastai
būna betoninės, gyvena, kol sulaukia maždaug pusės metų ir pasiekia atitinkamą
kūno masę, o tuomet jau būna tinkami skerdimui.
Kadangi tokiam kiekiui paršų gyvenant vienoje vietoje,
neįmanoma patalpų palaikyti švarių, nes gyvūnai nuolat išskiria šlapimą bei
išmatas, o dėl to patalpų mikroklimatas ir netgi aplinkinės teritorijos tampa
kenksmingos sveikatai – kvėpavimo sutrikimų turi ne tik patys gyvūnai (kaulų
plaučiai aplyginti nedideli, tad su kvėpavimu susijusios problemos šiems
gyvūnams gali baigtis mirtimi), bet ir ilgiau fermose dirbantys žmonės.
Na, paskui kiaules transportuoja į skerdyklą (kelionės
sąlygos dažnai būna taip pat labai puikios, dalis gyvūnų žūva taip ir nepasiekę
pagrindinio žudymo štabo).
Skerdykloj kiaulėms perpjauna gerkles, pakabina už
užpakalinių kojų, tada jos bando nukraujuot, o kai kurios dar būna gyvos.
Po to
kiaules nuplikina, kad jų odytė būtų minkštutė, o plaukučiai dingtų. Šios
procedūros metu kai kurie gyvūnai dar būna gyvi ir sąmoningi.
Na, dabar, atkeliavus į ES, kaulių padėtis fermose gerėja (kartais netgi
juokingai, galų gale neverta pamiršti, kad visas tas gerėjimas baigsis
skerdykla), šituo darbu aš nereikalauju rautis į tas fermas ir paleidinėti šių
gyvūnų laisvėn :) Tačiau kažin ar labai moralu valgyti tokį panašų į mus ir
protingą gyvūną (juk pamačius šimpanzę ar delfiną nepradeda rinktis seilės ir
išsiskirti skrandžio sultys?)…
Mokslas plius naujienos