Pagal Евгений Цигельницкий straipsnį “Опасная собака” – проблема и суждения“

Šaltinis: dog-portal.ru

Vertė Montis

Šiomis dienomis žiniasklaidoje labai dažnai galima išgirsti apie „pavojingus šunis“. To priežastis - tragiški nutikimai, dėl kurių vienaip ar kitaip būna kalti šunys. Daug kalbama apie tam tikrų konkrečių veislių keliamą didesnį pavojų nei kitų, apie specialius įstatymus, ribojančius tam tikrų veislių šunų veisimą ar auginimą. Dažnai remiamasi kitų valstybių praktika, priimant tokius įstatymus. Mes matome: politikai siekdami didesnio populiarumo rėkauja apie tam tikrų pavojingų žmogui šunų veislių uždraudimą. Kas vyksta iš tikrųjų? Kodėl ši problema taip paaštrėjo pastaraisiais metais? Juk daugybę metų šuo ir žmogus gyveno ir bendradarbiavo kartu. Pastebėjau, kad būtent mūsų dienomis, technikos ir urbanizacijos epochoje, daugumos šunų charakteris negrįžtamai pasikeitė – suminkštėjo. Nuožmūs šunys kovotojai ar medžiotojai, likę be tiesioginių savo pareigų, kuriom buvo veisti, tapo tarsi eiliniais bedarbiais, žmonių kompanionais, pasikeitė net gi jų išvaizda ir elgsena, kurios parodo, kad šunys dabar net nebesugebėtų atlikti savo senųjų funkcijų.

Ar sąžiningai elgiasi žiniasklaida, lyg maitvanagiai besikapstanti po žiaurias istorijas ir vertindama viską tik per nukentėjusiųjų prizmę? Į mane ne kartą kreipėsi žurnalistai su krūva klausimų apie pavojingus šunis ir konkrečias pavojingas veisles. To priežastis dažniausiai būdavo tikrai kraupūs įvykiai, bet va kas labiausiai neramina: į mano, kaip veisėjo, aktualius klausimus, „kaip viskas atsitiko, kokios veislės šuo, kaip jis buvo auginamas ir auklėjamas, kas galėjo išprovokuoti tokį jo elgesį“, atsakymų nėra. Vietoj to – prašymas: „pakomentuokit šį atvejį“. Bet atsiprašau, kaip galiu kažką komentuoti apie tai, ko nežinau ir neturiu net menkiausio supratimo? O gal tiesiog reikalingi bendri pasamprotavimai, iš kurių jie išsirinks tik tai, kas jiems reikalinga? Kodėl nėra stengiamasi tiksliai išsiaiškinti šuns veislės, kai to reikalauja šunų veislių draudimo įstatymai? Paprastai į tai nesigilina nei vienas leidinys ar laida. Jiems svarbiau yra „susukti“ žmonėms galvas, o tai tikrai nėra sudėtinga, kai skirtingi laikraščiai ir TV laidos kelia skirtingas savas hipotezes ir stengiasi kuo platesne prasme naudoti formuluotę „KOVINIS ŠUO“.

Kodėl niekas nebando analizuoti konkretaus, dėl tragedijos kalto šuns gyvenimo sąlygų ir auklėjimo? Žiūrint iš kinologijos pusės, toks kiekis neatitikimų, klaidų ir apskritai visa tokia tendencija greičiau jau primena visiškus kliedesius bei panikos sėjimą tarp žmonių, negu bandymą išanalizuoti situaciją ar juo labiau konstruktyvų pokalbį apie tai, kaip išvengti tikrai siaubingų nelaimių.

Gal geriau apžvelkime problemą iš visų pusių, taip, kaip ji atrodo žiūrint ne iš emocionaliosios, o iš gyvenimiškos pusės?

Patiko (4)

Rodyk draugams